Buvo atvejis jau kai skyrėmės, tai jį buvo nuvedę net iki ašarų, galiausiai vis tiek nusprendžiau, kad jis man patinka ir galime toliau bandyti būti drauge. Bet vat, kad riba ir yra – patinka. Ir viskas. Jaučiu jam kažkokią aistrą, bet manau čia įeina į tą sąvoką – patinka. Nieko stipresnio, dvasiško jam nejaučiu. Ir dabar, žinau, kad sunku bus išsiskirti, nes jis tikrai bandys kažką taisyti, kas man atrodo, nelabai ir įmanoma, savaime turi būti stipresni jausmai, juk taip? Atrodo net jei ir pasikeistų kažkas jo elgesy, tai nebūtų išeitis, nes man reikia, kad jis pats iš savęs toks būtų, o ne vaidintų tokį, kokio man reikia. Tiesa, pamiršau paminėti, kad jis kažkada, prieš kelis mėnesius mylėjosi su savo buvusia, (mes dar nesimylėjom). Po to kai tai sužinojau, net nesijaučiau išduota ar įskaudinta. Net nėjo pykt, o atrodė – reikėjo. Bet neapgaudinėjau vėlgi savęs, taip viską ir palikau. O gal taip buvo, kad sužinojau jog tai buvo ne dabar, o kažkada prieš daugiau laiko, ir todėl nebuvo tokio efekto…?
