Aš esu ugningo charakterio, jei žmoniškai kažkam kažkas nedašunta, tai tada iki muštynių galiu prieit, kad dašustų. Todėl aš tavo vietoj ABU tėvus ir brolį, nesvarbu, ar miegojusius ar ne, ar užsiėmusius ar ne, pasisodinčiau ir išdėčiau situaciją. Brolį tiesiog priversčiau prabilti apie situaciją mokykloje PRIE tėvų.
Gal aš čia vienintelė tokia kovinė, bet nematau kitokios išeities. Tėvas visiškai apatiškas viskam aplinkui jį, o motiną kiek suprantu, vis vien naujas biznis, turi įsibėgėt.
Motinos išsiprašyčiau bent 1 laisvą dieną pasiimt, o jei tėvas nesiruoštų pokalbiui, paprasčiausiai paimčiau kompo maitinimo kabelį. Iš visų kompų ištraukčiau.
Po pokalbio turėtų būti bent kiek aiškesnė situacija. Tu jau nebe vaikas, bet turbūt labiau suaugus už savo tėvus, jei jie taip nusispjauna ant savo sūnaus. Išdėčiau kokiu lodorium, bomžu po to sūnus taip besimokydamas išaugs, geriausiu atveju šlavėju ar svarsčiku dirbs.
Pokalbis – vienintelė civilizuota žmoniška išeitis. O jei ir taip nedašus tėvams, galima ir tam tikrus darbuotojus pasitelkti pagalbon. Jei žmoniškai nesupranta, kad jų pačių vaikas kenčia, nesimoko.
O dėl brolio, tai jei pokalbis neduotų vaisių, stengčiausi jam tapti geriausia drauge. Supažindinčiau su naujais žmonėm, įvairiom veiklom, gal jis atras kokį tai nors hobį, kuriame bus talentingas. Taip jis pramuštų tą uždarumo kiautą. Pagirk jį, skatink jį, padėk jam atrasti save ir savo talentus kur nors, kur jis galėtų išlieti visas susikaupusias emocijas.
Linkiu daug sėkmės broliui, tikiuosi viską išsiaiškinsit.
