Užgaulioja brolį
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Gyvenu su šeima, mano broliui 13 metų. Mūsų tėvai nėra patys geriausi. Tėvas Sovietų Sąjungos fanatikas, nacionalistas, turi gana kategoriškas pažiūras ir praktiškai nebendrauja su šeima – visą dieną prasėdi prie kompiuterio, nesidomi vaikų reikalais mokykloje, nesirūpina nei ką mes valgome, nei kaip aprengti nei kuo kitu. Namų ruošos darbai tenka man jau nuo pačios vaikystės. Pats tėvas tik retkarčiais prisideda prie mūsų “auklėjimo”. Pati jau esu pilnametė, todėl tėvas jau nelabai ir drįsta man ką nors sakyti. Pats mano brolis paskutiniu metu kelia problemų mokykloje, todėl tėvas jį dažnai “auklėja” vadindamas debilu, idiotu, dalbajobu ir t.t… Anksčiau mušdavo tiek mane, tiek brolį (retkarčiais), tačiau dabar matyt ir pats bijo kelti ranką arba nuo to, kad susiprato, kad tai nieko neduos, arba todėl, kad jau prisibijo mūsų pačių kai nebemaži esame. Mūsų mama neseniai atidarė kirpyklą ir dirba nuo ryto iki vakaro, namuose tik miega. Patys gyvename normaliai – maisto netrūksta, namuose yra 3 kompiuteriai, nepatyrėme didelių šeimos tragedijų, todėl lyg ir neturėčiau skųstis tokiu gyvenimu. Tačiau šeimoje be manęs auga 13-metis brolis. Nuo pat vaikystės jį prižiūrėdavau ir bandžiau ugdyti, nes žinojau, kad jam trūks tėvų meilės ir dėmesio. Vis gi, mano kaip globotojos pastangos nepasiteisino – mano brolis išaugo į užsispyrusį ir uždarą vaikiną. Jis mokosi gana prastai (ne taip kad temptų iki 4 kiekvieno trimestro gale, jo vidurkis jei neklystu 6-6.5, o pats šeštokas). Patys dažnai kivirčijamės, nes negaliu pakęsti jo tinginystės.
Šiandien sužinojome, kad iš jo šaipomasi mokykloje. Tėvai ilgai ir įnoringai jam aiškino koks jis bailys ir kaip jam bus sunku gyventi. Pati nedalyvavau šiame pokalbyje. Vis gi, išaiškėjo, kad mano brolis patiria patyčias (auklėtoja teigė, kad verkė mokykloje). Bandžiau atskirai kalbėtis su broliu, tačiau jis man toliau kaip ir tėvams melvao, kad viskas gerai, tai buvo tik juokelis, nieko jam neatsitiko. Nelabai žinau, kaip su juo kalbėti, nes pati niekada nepatyrusi patyčių mokykloje. Žinoma, nenoriu smaugti brolio ir jį išvadinti bailiu, nors ir pikta, kad jis pasirodo esąs toks silpnas. Ir nebambėkite man, kad tai tik paauglystė ir jis išaugs į normalų žmogų, juk jau pradėjo formuotis jo asmenybė, pirmieji charakterio bruožai, mąstymas ir pasaulėjauta. Vis gi, nežinau, kaip turėčiau jam padėti. Galiu nueiti lengviausiu keliu – susirasti tą jo klasioką kuris tyčiojasi ir jį tyliai prigąsdinti, tačiau abejoju, kad tai duos naudos, ypač kai kalba eina tik apie mano brolį. Kaip turėčiau/ galėčiau jį paskatinti pakovoti ir užstoti save? Su tėvais kalbėtis nereikšminga – pati su jais gyvenu jau 18 metų ir kuo puikiausiai žinau, kuo tos diskusijos baigiasi, pati būdama paaugle slaptai vaikščiojau pas mokyklos psichologą, nes jaučiausi nelaiminga šeimoje. Vis gi, išaugau į normalų žmogų, tačiau bijau, kad mano brolis gali turėti ir didesnių sunkumų ateity. Prašau patarkite kaip turėčiau elgtis.
Beje, visos tos kurioms tekstas per ilgas, nuobodus ar dar koks nors netinkamas – prašau toliau rašyti į random temas ir nervinti kitas nares, nes čia ieškau patarimų o ne bobų turgaus.
Siūlyk kokį rimtesnį sportą jam jei nieko nelanko, tarkim boksas jo atšakos, tarkim muay thai, kažką iš “vyriškesnių” sportų, kad ir koki dviračių sporta, manau visų pirma tai prasiblaškytų lankydamas kažką visų antra tai ir pasitikėjimo kažkiek įgautų.
Sakau iš patirties – pirmiausia užfiksuokite tai mokykloje, kad žinotų klasės auklėtoja ir socialinė pedagogė. Ir psichologė, jei tokia yra. Paskui jau kaip nors spręsis reikalai… Patikėkite! Taip gailiuosi, jog to nepadariau savo laiku dukros mokykloje… Dar kartą sakau: pirmiausia užfiksuokite tai, net jei brolis priešinsis ir nenorės to daryti!
padetu tik gauja jaunuoliu ….kurie padarytu siokia tokia tvarka,nesakau apie musima,bet kad pagasdintu
Broli pakalbint i koki bureli, kad ir karate ar siaip koki, kad turetu ka veikt laisvalaikiu ir maziau vienas uzsidares butu. Suzinociau, kurie vaikai ji skriaudzia ir nuejus per tevu susirinkima prie visu tiem tevam isrezciau.
As taip pat manau njog girimas pades issiugdyti savivertes ir saves pasitikejimo jausma
Pritariu dėl sporto būrelio arba bent į sporto klubą su juo nueik. Jam reikia gerai “užsikačelint”, tuomet berniukai pagalvos,kad jis kietas ir norės su juo bendraut. 100procentu žinau,kad šitaip užsitarnaujama pagarba.
Aš esu ugningo charakterio, jei žmoniškai kažkam kažkas nedašunta, tai tada iki muštynių galiu prieit, kad dašustų. Todėl aš tavo vietoj ABU tėvus ir brolį, nesvarbu, ar miegojusius ar ne, ar užsiėmusius ar ne, pasisodinčiau ir išdėčiau situaciją. Brolį tiesiog priversčiau prabilti apie situaciją mokykloje PRIE tėvų.
Gal aš čia vienintelė tokia kovinė, bet nematau kitokios išeities. Tėvas visiškai apatiškas viskam aplinkui jį, o motiną kiek suprantu, vis vien naujas biznis, turi įsibėgėt.
Motinos išsiprašyčiau bent 1 laisvą dieną pasiimt, o jei tėvas nesiruoštų pokalbiui, paprasčiausiai paimčiau kompo maitinimo kabelį. Iš visų kompų ištraukčiau.
Po pokalbio turėtų būti bent kiek aiškesnė situacija. Tu jau nebe vaikas, bet turbūt labiau suaugus už savo tėvus, jei jie taip nusispjauna ant savo sūnaus. Išdėčiau kokiu lodorium, bomžu po to sūnus taip besimokydamas išaugs, geriausiu atveju šlavėju ar svarsčiku dirbs.
Pokalbis – vienintelė civilizuota žmoniška išeitis. O jei ir taip nedašus tėvams, galima ir tam tikrus darbuotojus pasitelkti pagalbon. Jei žmoniškai nesupranta, kad jų pačių vaikas kenčia, nesimoko.
O dėl brolio, tai jei pokalbis neduotų vaisių, stengčiausi jam tapti geriausia drauge. Supažindinčiau su naujais žmonėm, įvairiom veiklom, gal jis atras kokį tai nors hobį, kuriame bus talentingas. Taip jis pramuštų tą uždarumo kiautą. Pagirk jį, skatink jį, padėk jam atrasti save ir savo talentus kur nors, kur jis galėtų išlieti visas susikaupusias emocijas.
Linkiu daug sėkmės broliui, tikiuosi viską išsiaiškinsit.
pritariu…
Bet juk verta pabandyti jį pagirti, ypač dalykuose, kuriuose jis tikrai gan stiprus. Manau, blogiau nebus.
tokiam amziuje ypatingai sunku ka patart. jam paauglystė, o čia kažkokia sesė, kuri amžinai nori vadovaut ir pan. Turi tapti jo drauge, kad galėtum patart. Eikit kur nors kartu, pasikviesk į kiną, nueikit picos suvalgyt, pabajeriuok kaip jis, gal pavyks ką ištraukti. nepulk mokinti, jam manau pamokslų ir taip per akis Pirma turi sužinoti kas ir kaip, paskui patarti ką daryt.sėkmės
gal turėtum jį paskatinti apsilankyti pas psichologą mokylos, nežinau, kaip padėti tokiam vaikui… bet manau, kad tau nelabai pavyks vienai tai padayti
Nuvesk į kokį sporto būrelį, su kokiu instrumentu supažindink, gal mokykloje yra koks mokytojas, kuris galėtų būti autoritetu jam, pasikalbėtų.. Kad kuo mažiau būtų vienas, bet kartu ir nejaustų spaudimo..
Ir girt labai atsargiai reikia, kad nepajaustų lyg per prievartą.. o patikėtų.. Vis sakyk, kokiek tėvai nenormalūs ir kaip viskas yra gerai, normalu. Prie jo šnekėk apie įvairius gyvenimo aspektus, ale draugus.. KAd bent pusę ausies nugirstų
Pakelkite, juk daugelis spėju užėjusios išeina nepaskaičiusios dėl ilgo teksto. Bent jau pakelkite temą
ar ne per vėlai? Man atrodo, kad nuo komplimentų jis nepagerins savivertės jausmo. Būtų mergaitė, būtų lengviau, tačiau berniukai labiau uždari yra.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
