Gyvenu su šeima, mano broliui 13 metų. Mūsų tėvai nėra patys geriausi. Tėvas Sovietų Sąjungos fanatikas, nacionalistas, turi gana kategoriškas pažiūras ir praktiškai nebendrauja su šeima – visą dieną prasėdi prie kompiuterio, nesidomi vaikų reikalais mokykloje, nesirūpina nei ką mes valgome, nei kaip aprengti nei kuo kitu. Namų ruošos darbai tenka man jau nuo pačios vaikystės. Pats tėvas tik retkarčiais prisideda prie mūsų “auklėjimo”. Pati jau esu pilnametė, todėl tėvas jau nelabai ir drįsta man ką nors sakyti. Pats mano brolis paskutiniu metu kelia problemų mokykloje, todėl tėvas jį dažnai “auklėja” vadindamas debilu, idiotu, dalbajobu ir t.t… Anksčiau mušdavo tiek mane, tiek brolį (retkarčiais), tačiau dabar matyt ir pats bijo kelti ranką arba nuo to, kad susiprato, kad tai nieko neduos, arba todėl, kad jau prisibijo mūsų pačių kai nebemaži esame. Mūsų mama neseniai atidarė kirpyklą ir dirba nuo ryto iki vakaro, namuose tik miega. Patys gyvename normaliai – maisto netrūksta, namuose yra 3 kompiuteriai, nepatyrėme didelių šeimos tragedijų, todėl lyg ir neturėčiau skųstis tokiu gyvenimu. Tačiau šeimoje be manęs auga 13-metis brolis. Nuo pat vaikystės jį prižiūrėdavau ir bandžiau ugdyti, nes žinojau, kad jam trūks tėvų meilės ir dėmesio. Vis gi, mano kaip globotojos pastangos nepasiteisino – mano brolis išaugo į užsispyrusį ir uždarą vaikiną. Jis mokosi gana prastai (ne taip kad temptų iki 4 kiekvieno trimestro gale, jo vidurkis jei neklystu 6-6.5, o pats šeštokas). Patys dažnai kivirčijamės, nes negaliu pakęsti jo tinginystės.

Šiandien sužinojome, kad iš jo šaipomasi mokykloje. Tėvai ilgai ir įnoringai jam aiškino koks jis bailys ir kaip jam bus sunku gyventi. Pati nedalyvavau šiame pokalbyje. Vis gi, išaiškėjo, kad mano brolis patiria patyčias (auklėtoja teigė, kad verkė mokykloje). Bandžiau atskirai kalbėtis su broliu, tačiau jis man toliau kaip ir tėvams melvao, kad viskas gerai, tai buvo tik juokelis, nieko jam neatsitiko. Nelabai žinau, kaip su juo kalbėti, nes pati niekada nepatyrusi patyčių mokykloje. Žinoma, nenoriu smaugti brolio ir jį išvadinti bailiu, nors ir pikta, kad jis pasirodo esąs toks silpnas. Ir nebambėkite man, kad tai tik paauglystė ir jis išaugs į normalų žmogų, juk jau pradėjo formuotis jo asmenybė, pirmieji charakterio bruožai, mąstymas ir pasaulėjauta. Vis gi, nežinau, kaip turėčiau jam padėti. Galiu nueiti lengviausiu keliu – susirasti tą jo klasioką kuris tyčiojasi ir jį tyliai prigąsdinti, tačiau abejoju, kad tai duos naudos, ypač kai kalba eina tik apie mano brolį. Kaip turėčiau/ galėčiau jį paskatinti pakovoti ir užstoti save? Su tėvais kalbėtis nereikšminga – pati su jais gyvenu jau 18 metų ir kuo puikiausiai žinau, kuo tos diskusijos baigiasi, pati būdama paaugle slaptai vaikščiojau pas mokyklos psichologą, nes jaučiausi nelaiminga šeimoje. Vis gi, išaugau į normalų žmogų, tačiau bijau, kad mano brolis gali turėti ir didesnių sunkumų ateity. Prašau patarkite kaip turėčiau elgtis.