Važiavau namo iš mokyklos. Man važiuot reikia kone visą maršrutą, ir dažniausiai kai įlipu, autobusas būna tuščias, tad gaunu vietą prie lango. Ir tą dien prisėdo prie manes pensijinio amžiaus moteriškaitė. Kelionės metu nesipykom, net viena į kitą nepažiūrėjom. Bet, deja, man teko keltis ankščiau. Ji išsidrebus taip konkrečiai buvo, nepraeisi neužkabinęs, o aš dar ir su taše plyštančia nuo knygų. Paklausiau, ar jinai lips. Ignoras. Pakartojau klausimą garsiau. Nulis reakcijos. Paprašiau pasitraukti – ir vėl manes negirdi/nemato. Pabaksnojau. Ta tik prunkštelėjo ir mano pusėn nė neatsisuko. O mano stotelė sparčiai artėja.
Dėjau aš ant viso mandagumo, susinervinau, atsistojau ir ėmiau naglai brautis, nes iki poniutės stotelės važinėti neketinau. O ta kai užstaugė ant manes.
Cituoju:
‘Nu ir kur tu brauniesi?? Išvis,kas per jaunimas šiais laikais, juk turėjai suprasti, kad nesikelsiu aš dėl taves. Jeigu žinai, kad ankščiau nei kitiems lipti reikia, tai ir nesėsk prie lango, vat dėl tokių žmonių ir turime išsigimusią visuomenę be jokių moralių.’
Apšalau tiek aš, tiek kiti keleiviai, kurie smalsiai stebėjo, ar gausis man išlipti. Esmė, kad bobulytė įlipo Sąvanorių st., kai aš važiavau jau nuo Reformatų.
