tikrai ne viena kankina sitos dvejones, abejones ir klausimai..kaip matau, musu nemazai o dar kiek tik skaitanciu, ieskanciu patarimu ir panasiu istoriju, bet nedristanciu pasipasakot.
siaip sako, nesiguosk-nes kitiem smagu, kai kazkam negera… bet nemanau, kad savy reikia laikyt, jei jauti, kad sunku.
mes su vyru 5 m santuokoj…turim dukryte, gimusia is pries tai draugavom kelis metus..tai viska sudejus jau nemazai ir tikrai gaila, bet drugeliai baigiasi..taip kaip nukrinta roziniai akiniai. meile su metais igauna vis kita prasme.
Bet atsalau ir as, ir labai liudna, net pikta ant saves nors nuo pat pradziu kazkaip sunkiai klostesi mum, bet vis nugaledavo tas jaunatviskas optimizmas ir noras jaustis mylima, tureti antra puse, po to kaip prikaluso sukurt seima..vis bandem, skyremes,vel bandem.. atrodo, kad visus tuos metus vien bandem, kol galiausiai pritrukau ir nervu, ir kantrybes, ir baisiausia-noro bandyt dar gelbet santykius.. Nezinau kaip isbrist is sitos situacijos.. Nezinau, ar imanoma is naujo pamilt, pamirst visas nuoskaudas ir susitaikyt su kito minusais, kurie beprotiskai erzino visus tuos metus.
Kaip kazkuri rase-mes skirtingi be galo-charakteriai, pomegiai, laisvalaikio leidimo budai, supratimas, daug daug kas…ir nuolatiniai aiskinimaisi, pykciai, nesusipratimai nuzude jausmus, aistra, viska.. Bet kazkas dar traukia, gaila skirtis, zodziu .. gal galit pasakyt-kaip atskirt prisirisima nuo tikru jausmu (meiles) ???
