(nežinomas) (archyvas)
Nebūtina nusižudyti, kad išgyventum tą beviltiškumo jausmą. Pats žiauriausias jausmas, bent jau man. Rudenį nuo vėžio mirė sužadėtinio mama, po pusantro mėnesio, likus savaitei iki Kalėdų, mirė mano močiutė, su kuria buvom žiauriai artimos. Mano mamai buvo ypač sunku, buvo baisu, kad negali padėti žmogui, nes ir pats taip jautiesi. Atrodo, kad dingo gyvenimo prasmė. Kasdien pagalvoju tiek apie draugo mamą, tiek apie močiutę. Bet su laiku supranti, kad gyvieji yra tam, kad gyventų, tada tas beviltiškumo jausmas po truputį atlėgsta, susitaikai su tuo. Mama ėjo pas psichologą, nes paniškai bijojo likti viena namuose, bijojo miegoti, bijojo tamsos.
