Bet Jūsų mama turi jus,autore. Padėkite,kiek tik galite. Sunkiausia būna, kai nusižudo arba žūsta vienturtis vaikas. Tada ir dingsta noras gyventi tėvams, nes kaip jie teigia- nėra dėl ko gyventi. Kai mano dėdė su teta prarado vienintelį sūnų atsigavo gal tik po poros metų. Bet žmogaus mirties niekaip neįmanoma pamiršti. Stiprybės

Šlykštūs tie mūsų tautiečiai kai kurie…kažkodėl pas mus yra tokia tiesa, kuo daugiau rėksi, vaidinsi prie karsto alpstančią – tuo tau reiškia labiau gailai artimo…Taip atėję ir dairosi ir šnabžda, kaip atrodo velionis, koks jo kvapas, gražiai ar ne pašarvotas, kaip gaili jo artimieji…

Buvau nustbabiai gražiose laidotuvėse, velionis kremuotas bažnyčioje 2 valandas buvo pašarvotas, 3-ią valandą vyko mišios ir išvyko žmona ir vaikai nešini tėvo urną, vienoje mašinoje, į kapines. Nespėjo niekas “aplot”, o ir laidotuvės atrodė tokios šiltos, gražios…

Stiprybės Jums, mama tikrai neužmirš savo vaiko niekad, bet jai reikia susitaikyt su netektimi. Jai BŪTINA Jūsų, specialistų pagalba.

Arba atvirkščiai. Mano draugė neverkė per mamos laidotuves, nes ji tiesiog negalėjo. Ji vienu metu pradėjo nervingai ir isteriškai “juoktis”, net nežinau ar galima taip išsireikti, vėliau nuėjus už kampo išsiverkė, grįžo ir vėl su savo paranojišku “juoku”, kol galiausiai nualpo ir ją išvežė į ligoninę, po kurios ji tikrai puolė į visišką neviltį. Bet iki šiol ji visų akyse stovi, kaip nemylinti mamos, šlykšti, bejausmė asmenybė…. Nors iš tiesų niekas net nežino koks skausmas slėgė jos širdelę..

Pažįstu šeimą, kurioje motina neteko savo sūnaus. Man atrodo nėra nė dienos, kad to neprisimintų negalvotų, tik jai padėjo tai, kad ji turi dar 3 kitus nedidelius vaikus ir privalėjo jais rūpintis, negalėjo jiems parodyti, kaip kenčia, nes viena juos visus augina. Ji susirado panašaus likimo pažįstamų, draugų.. Praėjo jau daugiau nei metai.. Manau jūsų mamai reikia psichologo pagalbos, kitaip neišsiversit… Tai nėra, kažkas tokio oho, visose normaliose pasaulio šalyse, po tokių išgyvenimų žmonės bendrauja su psichologais, profesionalais, nes manau artimieji gali ne tik nepadėti o dar pakenkti…

Nusižudė mano kaimynas/klasiokas/draugas.

pamirst neimanoma, artimi zmones visam gyvenimui apsigyvena musu sirdyse, tiesiog reik gyvent, keltis kita ryta, prisiverst daryt pusrycius, prisiverst eit dirbt, kai praradau artima zmogu, man padejo nesrti i darba. praejo 5 metai, bet kai kas nors man primena apie ji imu verkti

nemazai, pradzioje gavojau, kad dar nepilnamete. o seniai tai ivyko?

Nebūtina nusižudyti, kad išgyventum tą beviltiškumo jausmą. Pats žiauriausias jausmas, bent jau man. Rudenį nuo vėžio mirė sužadėtinio mama, po pusantro mėnesio, likus savaitei iki Kalėdų, mirė mano močiutė, su kuria buvom žiauriai artimos. Mano mamai buvo ypač sunku, buvo baisu, kad negali padėti žmogui, nes ir pats taip jautiesi. Atrodo, kad dingo gyvenimo prasmė. Kasdien pagalvoju tiek apie draugo mamą, tiek apie močiutę. Bet su laiku supranti, kad gyvieji yra tam, kad gyventų, tada tas beviltiškumo jausmas po truputį atlėgsta, susitaikai su tuo. Mama ėjo pas psichologą, nes paniškai bijojo likti viena namuose, bijojo miegoti, bijojo tamsos.

Jeigu Jūsų mama, autore, gyvena Vilniuje, žinau vieną vietą, kurioje vyksta susitikimai, žmonių, išgyvenančių netektį (ypač artimojo savižudybes) , kartu su psichologais, taip pat galimos ir individualios konsultacijos.

as savo sese jau leisgyve kadaise nukabinau nuo dirzo…bet intuicija ir sirdis mane ten atvede, dar pora min ir amen but buve.. maciau kas motinai daresi…bet nuo tada net iki siol net po 14 metu tas kartojasi…mama jau is proto baigai iseit – ji jau nebenori nervintis, nes pavargo…noriu sese pas save pasiimt

Kaip baisu.

Linkiu stiprybės..

Niekaip nesuvokiu, kodėl pas mus jau norma tapo žudytis? ;/

autore, galite parasyti man, mano brolis ir nusizude pries pusantru metu, jam 20 buvo, tad abu ne paugliai, galime pasikalbeti, gal ka patarsiu, labai uzjauciu jusu seima