Vaiko savižudybė
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kaip išgyventi kai nusižudo dukra. Ar yra kam tekę bendrauti su tokiais žmonėmis, ar įmanoma tokį dalyką kada nors pamiršti?
Lietuvoj savižudybės kritiškiausia riba Europoje
joa..
vieni zudosi, o kiti taip myli gyvenima, kad su 4 stadijos veziu kovoja.. zdz.
gyvenimo ironija
Mano klasioke nusizude nusokus nuo palangos tilto labai labai senai…dazniausiai draugu draugai pasikaria…man ziauru, kai papasakoja kiek daug zmoniu zudosi….
O kaip jaustis? Niekaip. Kaip niekas, nes nieko negali pakeisti.
Jei žmogus netiki nei Dievu, nei bažnyčia, ką jam gali duoti geras kunigas? Visi jo žodžiai tebus kaip vanduo nuo žąsies… Gal tuomet reikėtų gero psihologo?
salia , mano aukste durys priesais – gerkle persipjove kaimynas, kuris labai fainas buvo ir t.t.
mano patarimas susirasti gera kuniga ir su juo pasikalbeti. vienintele ir geriausia pagalba. Liudiju.
Niekada nedrįsčiau diskutuoti tema apie tėvų neverkimą per vaikų laidotuves.Būsena, kai tokią akimirką žmogus neverkia, yra šimtą kartų sunkesnė už ašarojimą, raudą, net draskymąsi ar plaukų rovimą. Ta širdgėla, kurią žmogus laiko savyje negalėdamas – pabrėžiu: ne nenorėdamas, o negalėdamas – išlieti, yra sunki, labai sunki. Todėl ir sakau toms, kurios netekties skausmą bando vertinti išverktų ašarų kiekiu, jog tai yra žiauru ir neteisinga gedinčiojo atžvilgiu…
siaubas kazkoks, manau mamai reikia pas psichologa, neisivaizduoju kaip pakelt tokia netekti
o kiek metu sesei buvo?
bfrhbt43ijurbrn jgde hfrkjfgew7yn3e rnghtfuyg64thgrgr v hfhgr5 ytrgj5rn bbgfjr g
o aš nemanau, kad reikia gerbti tokį pasirinkimą, kuris sukelia tiek skausmo tėvams, kitiems giminaičiams. juk kartais reikia gyventi vien dėl kitų mylimų žmonių. suprantu tik tokius atvejus, kai žmogus žudosi paveiktas stiprios depresijos..tokiu atveju artimieji jau šiek tiek kalti, kad nepadėjo gydantis.
O tai autore, ar jūsų dukra nusižudė ar jūs čia tik šiaip tokią tema diskusijai sukūrėt?…
Pamiršti tokio dalyko neįmanoma.
Tik laikui bėgant, su tuo yra susigyvenama. Liūdesys nepalieka…
Aš tokiu atveju patariu kreiptis į psichologę arba psichologą. Tai didelė netektis ir manau pagalba yra labai svarbi.
Labai baisu… Kad ir kaip būtų gaila, manau, kad čia jau kryželis visam gyvenimui, su kuriuo reikės gyventi.. . Vistiek lieka neatsakyti klausimai, savęs kaltinimas. Su laiku mintys susiguli, darosi lengviau, bet vistiek visiškos ramybės pasiekti neįmanoma. Stiprybės Jums.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
