Vaiko savižudybė
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kaip išgyventi kai nusižudo dukra. Ar yra kam tekę bendrauti su tokiais žmonėmis, ar įmanoma tokį dalyką kada nors pamiršti?
Ech, net širdelė suvirpėjo paskaičius tuos du sakinius….Turbūt vienintelė tema, kuri mane tikrai krečia iki sielos gilumų. Siaubas. O dar kai prisimeni, kad autorės būsėnos vos negavo patirti ir mano pačios motina…
uzuojauta… stiprybes jums jei zmogus taip pasielge, vadinasi jis to norejo. tai buvo jo pasirinkimas, kuri reikia gerbti.
pamirsti neimanoma, mano mociutes dukra nusizude, atsimenu kaip ji sakydavo, kad kiekviena diena galvoja apie ja. Palengvinti skausma pades specialistas, uzsirasykite i kokius kursus, butinai, tik nekentekite vienumoje, pasidalinkite savo skausmu, tai viskas ka pasalinis zmogus gali patarti. pamirsti nepamirsite, taciau su laiku skausmas isbles.
Na ir kodel zmones taip daro….
Parasykite autore man asmeniskai, nenoriu viesai kalbeti sia tema.
Užjaučiu. Neseniai nusižudė mano draugė, teko bendrauti su Jos tėčiu. Stebėjausi, kad būdamas prie karsto neverkė, kai aš buvau paplūdusi ašaromis. Draugės mama, žinoma, negalėjo susilaikyti. O draugai, kolegos ir kt. tiesiog ramiai išlydėjo..
Ar pamiršti tai įmanoma, nežinau, tiesiog kaip sakė man artimi žmonės – savižudybė yra to žmogaus sprendimas, aš turiu jį gerbti kad ir kaip tai sunku būtų.
Na tokio žmogaus kas be ko nepaguosi…yra labai skaudu. Tačiau, kad ir kaip būtų sunku patikėti, bet įmanoma. Žinoma turi praeiti nemažai laiko yra tam tikri etapai kuriuos reikia pereiti kaip gedėjimas, išsiverkimas. Žmogaus pamiršti negalime… Visos kančios kyla iš tikėjimo savo mintimis. Mus trigdo dažniausiai ne tai kas nutinka, bet mūsų mintys apie tai kas mums atsitinko. Be abejo reikia kitų žmonių paramos ir tikrai galima nueiti pas psichologą. Pamiršti manau niekada, bet susitaikyti su tuo galima.
Tikrai nereikėtų smerkti tokio žmogaus sprendimo, nes dažniausiai tai padaro žmonės, paveikti depresijos ar panašiai. Ir dažniausiai tai būna impulsyvus noras, retai, kada žmogus spėja pagalvoti apie artimuosius. Tad tikrai smerkti nusižudžiusius žmones nevertėtų. Na, mano močiutės sūnus nusižudė (t.y. mano dėdė). Vėl į normalų gyvenimą įsilieti pradėjo tik po 5 metų, o pilnai įsiliejo tik po 10 metų. Aišku, skausmas visuomet išlieka ir vienas vienintelis klausimas: kodėl? Nors mes visi puikiai žinome kodėl…
Jei jūsų vaikas nusižudė, tuomet didelė užuojauta.
Stiprybės kuo didžiausios Jums ir Jūsų šeimai..
Pamiršti neįmanoma, visų pirma reikia išgyventi jausmus, kurie kyla dėl netekties, jų neslopinant, o su jais išbūnant, priimant juos. Nereikia pamiršti, nes bet kokiu atveju tai buvo jūsų gyvenimo dalis reikia išmokti susidėlioti gyvenimą, ir gyventi toliau, kad ir kaip būtų sunku. Stiprybės Jums. Nelikite viena su savo skausmu, visada jei sunku galima kreiptis į specialistus ar artimą žmogų, kuris galėtų išklausyti ir priimti jus tokią, kokia dabar esate po netekties.
Stiprybes jums,uzuojauta jusu seimai
Baisu… Užuojauta didžiausia…. Stiprybės belieka palinkėti jūsų šeimai…
Blogiausia kad mama darbo neturi, nes turi problemų su sveikata, tai kai tėtis išeina į darbą ji lieka viena namuose su savo mintim. Aš stengiuos pati kuo dažniau atvažiuoti aplankyti kai tik galiu.
Kuo didziausios stiprybes jums:’
Nepyk už pasakymą, bet manau Jums nelabai gerai su mąstysena, nes manote, kad galima užmiršt artimo žmogaus savižudybę.
Bet kad ir kaip bebūtų – užuojauta jums is jūsų šeimai.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
