Žymiuosi temą
Oi, kiek man tų feilų yra buvę, kad net sunku prisiminti visus…
Prieš keturis metus turėjau tokį simpatiją, su kuriuo pastoviai būnant apsikvailindavau… Dar prisimenu kaip šiandien, net ta pati gėda sugrįžo – einam mes takeliu, palei Nemuną. Viskas taip gražu, romantiška, saulė šviečia. Atrodo, jau tuoj jis paims mane už rankos, ir, kaip filmuose, pabučiuos į lūpas. Ir tada, artėjant visai kulminacijai… BUM! Trenkiau galvą į nusvirusio medžio kamieną! O skauda, pradėjo tvinkčiot galvą. Bandžiau juoktis, bet labiau, realiai, norėjosi verkti – tiek dėl skausmo, tiek dėl gėdos, kad tokia žiopla esu
Kitas kartas buvo gatvėje. Tądien lijo smarkus lietus, o aš buvau su paprastais bateliais… Pradėjome spartint žingsnius, eidami per perėją, kad greičiau galėtume pasislėpti po stogu. Ir ką jūs sau manote? Aš, kažkokiu būdu, iš inercijos pakėliau per STIPRIAI koją, bandydama žengti žingsnį, ir mano batas nuskrido kažkur metrą į priekį! Vaikinui tiek juoko buvo, kaip ir man, tačiau vistiek, gėda Tai ką, tą metrą ar kažkiek daugiau siekiau savo bato šokinėdama ant vienos kojos Džiaugiuosi, kad ta gatvė – nebuvo judri, tik žmonių buvo nemažai.
Daugiau kažkaip neprisimenu… Jei ateis į galvą mintis – būtinai papildysiu šią temą
