Bet kazkaip manau, kad tai man padetu isikalti sau paciai i galva. Tikiu, kad skaudu butu gal ir dar labiau, bet gal tai man padetu susigyventi su ta mintim? Nezinau kodel, bet pirma karta maniau, kad jau cia va tas, kurio man reikejo. Nuo pat paauglystes nesiseke man su tais vaikinais, vis kazkas kazkaip nutikdavo, o sitas buvo kazkuo kitoks, ismoke kitaip gyventi,kitaip i viska ziureti, su juo budama buvau tokia rami, del nieko nesijaudinau. Kaskart susitikus sirdis plakdavo stipriai stipriai, lyg per pirma pasimatyma, jausdavaus kaip sesiolikine eidama i pasimatyma ) Ka ismokau per visa ta laika, tai baigti verkslenti ant kiekvieno kampo, o pasipasakoti tik patiems artimiausiems. Bet, zinokit, kaip sunku apsimetineti…bet nemanau, kad tai bloga savybe
