Ir stiprioms kartais būna kritinių dienų
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Niekada negalvojau, kad cia prisireiks parasyti ir paklausyti visai svetimu zmoniu nuomoniu. Bet, kaip sakoma, viskam buna pirmas kartas (anonimas, nes turiu cia pazistamu – pagalvos, kad visai protelis pavaziavo). O istorija tokia, niekuo neipatinga(isskyrus mane), bet vis delto mano istorija… Draugavau su vaikinu, pradraugavom kelis menesiukus, bet tikrai spejau isimyleti, uzteko ir tu menesiu keliu kazkodel… Labai retai, kada zmogu isileidziu i sirdi, taigi cia buvo mano antroji meile, o kodel ji sitaip isiziurejau – nezinau. Esam suauge protingi zmones, na bent as galvojau, kad jis toks Budavo siokiu tokiu ale pykciu, nesusipratimu ir t.t.,bet musu draugyste buvo grazi, puoselejau ja,nes tas zmogus dar dabar man isliko labai brangus. Isvaziavau i uzsieni, keletai savaiciu,atostogauti. Pries man isvykstant pasisakem, kad mylim vienas kita, kad pasitikim vienas kitu, kad grisiu bus labai viskas ‘fainai’, ramino mane, kad rami atostogauciau ir bendrausim internetu.(tarp kitko jis man pirmasis prisipazino, kad myli). Na kagi, po savaites sulaukiu sms, kad jis man nieko nebejaucia, Na, tiesiog jo nuomone mums nepakeliui. As uz beveik dvieju tukstanciu km, iki grizimo buvo like dar nemazai, as atostogauju ir gaunu tokia zinia. Galvojau, plaukus nusirausiu, nes net negaliu paziureti i akis ir paklausti, ar man tikrai nieko nebejaucia. Aisku, atostogos buvo pacios baisiausios, nezinojau kur ilysti, niekas nebedomino, kaip tik grizti atgal. Ten budama issizliumbiau, sudeliojau mintis, nurimau ir grizau. Izvelgiau ir gera puse, kad ten budama nurimau, nekeliau scenu, viska apgalvotai padariau, maniau, kad cia grizus viska iskesiu ramiai. Nuo to laiko mes nebebendraujam visiskai. Nusprendziau, kad iseisiu ir tyliai sirdutej lauksiu, o vdrug jis atsikvoses! Bet as klydau manydama, kad cia busiu rami, nes kasdien negaliu susitaikyti su tuo.. Sunku tyleti, sunku nebandyti kazko daryti(bet kodel man?), nerandu sau vietos, begu is namu, nes juose sededama isproteciau, apsimetineju, kad man viskas yra gerai, sypsausi placia sypsena, nors grizus namo i jo ruba isikniaubus verkiu kaip maza mergaite.. Kaip, panos, pragyventi sita skausma? Kaip sau padeti? Atrodo ir taip esu stipri, neleidziu sau depresuoti, bet vistiek paluztu, rankos svyra, atrodo nieko nebenoriu. Kiekviena ryta galvoju, kad va siandien bus kitokia diena, bet artejant vakarui… O gal stengtis del savo meiles? Galbut bandyti? Jau atrodo esu pasirinkusi tylu isejima, bet minciu galvoj pilna, tik spek mastyti
Nepykit, kad neisejo trumpai parasyti, bet noris svetimu nuomoniu sulaukti
suorganizuok susitikima, ir bent issiskirkit akis i aki, o ne per atstuma. gal tada ateis ramybe
esu per jauna, kad jum patarciau tai galiu tik pakelt tema ir palinket stiprybes. gyvenimas viska sutvarko taip kaip turi but
man atrodo, kol su juo nepasikalbesi atvirai, tol nerasi ramybes
dar bandyciau karta susitikt….bet seip jei tyli,ineciatyvos is jo nulis,tai nieko gero,gal kkita susirado.
as bandyciau susitikti bet ne taip, kad-davai susitinkam issiaiskinam, o kazkaip lyg netycia…manau zinai vietas kur jis lankosi, tai va pasistengciau buti ten pat tuo paciu metu, ir zinoma atrodyti atitinkamai, o tada jau kai zvilgsniai susitiktu vien jie jau daug ka paaiskintu, jei jis parodytu iniciatyva bent menkiausia, bendyk pasneketi, bet ne iskart prie temos-kodel taip padarei, o seip-kaip sekasi? kas geresnio? ir ziuret kaip jis elgsis? ka jis sakys? zodziu pagal situacija reik ziuret…tik jokiu budu neparodyk, kad tau sunku ir , kad lieji asaras del jo nes tokiu atveju jiems “sparnai” labai greit isauga o seip stiprybes, laikykis….kaip buvo parasyta ant ziedo pas cara Saliamona ” viskas praeina…net ir sitai praeis….” zinoma dar vienas tavo ligos vaistas butu nauja meile
To as labiausiai ir norejau, kad man ziuredamas i akis pasakytu, kad nieko man nebejaucia, ir as pati jam pasakiau, kad jei taip pasakys, as pati palinkesiu sekmes ir pasuksim savais keliais. Bet jo teigimu jis neisdristu man taip pasakyti
Bet as bijau jam rasyti, tikrai. Kai tada jis nutare, kad viskas, as jam nei vienos sms neparasiau, isdidumas mano padare savo. O siaip tikrai ramybes nerandu niekur, pilna galvoj klaustuku ir nezinau kaip save nuraminti. Atrodo su isore viskas gerai, tuo dalyku gerai pasielgiau, nu bet viduj..atrodo kaip tustuma, nieko neliko tik nusivylimas ir skausmas
Na, turim bendru draugu nemazai, tai gal tai man padetu Beje, aciu uz patarimus, pasitaikys proga, tikrai jais pasinaudosiu! Tikiuosi, kad tai praeis ilgai netrukus… O del nauju meiliu tai nee, nebus dabar jokiu, tik noresiu netolumoj ateity kokio siaip draugo, kartas nuo karto susitikti, kazkur nulekti, o siaip esu tokia, kad sunkiai zmogu is galvos ismetu, tai graus jis mane man atrodo dar ilgai
Bet tai koks siknius isties, isvaziuoji atostogu, kad gerai praleist laika, o cia praejus vos savaitei paima ir samoningai sugadina atostogas. Ne nu…
Tai vaa, tas ir yra! As jam minejau, kad ar negalejai palaukti bent kol grisiu. Sakau palauk, as grisiu ir viska issiaiskinsim
as ir maniau, kad susitikus akis i aki, isgirdus visa tiesa bus lengviau. Zinot kaip buvo: nuo tiesos pakirto kojas, ziurejau i ji ir neturejau ka pasakyt (pries susitinkant galvojau kiek daug turiu pasakyt). Gal mano toks budas, gal sokas nuo to ka isgirdau, bet tikrai neturejau ka pasakyt. Ar palengvejo? tikrai ne. Kas padeda? laikas. Stiprybes
nu baikit kokia cia draugyste – pora menesiu. tai tik buvo bandymas draugauti. ir gerai kad baigesi anksti – nedaug laiko sugaisote. Kitas dalykas kad uzsirovete ant bailio, kuris bijo tai pasakyti i akis. ir isvardyti aiskias ir tikslias priezastis. O siaip i toki menkysta siulyciau nusispjaut ir pamirst. ir dziaugtis kad jam vejais nepaleidote kokiu 5 graziausiu metu….
Bet kazkaip manau, kad tai man padetu isikalti sau paciai i galva. Tikiu, kad skaudu butu gal ir dar labiau, bet gal tai man padetu susigyventi su ta mintim? Nezinau kodel, bet pirma karta maniau, kad jau cia va tas, kurio man reikejo. Nuo pat paauglystes nesiseke man su tais vaikinais, vis kazkas kazkaip nutikdavo, o sitas buvo kazkuo kitoks, ismoke kitaip gyventi,kitaip i viska ziureti, su juo budama buvau tokia rami, del nieko nesijaudinau. Kaskart susitikus sirdis plakdavo stipriai stipriai, lyg per pirma pasimatyma, jausdavaus kaip sesiolikine eidama i pasimatyma ) Ka ismokau per visa ta laika, tai baigti verkslenti ant kiekvieno kampo, o pasipasakoti tik patiems artimiausiems. Bet, zinokit, kaip sunku apsimetineti…bet nemanau, kad tai bloga savybe
Na ne pora menesiu, daugiau keliais Na, bet koks skirtumas. Siaip, tai taip, jis tikras bailys, va tokioj situacijoj ir dingsta visas vyriskumas, o vyras tai ohoho koksai Na, tiesa sakai, tikrai butu buve gaila metu. Siuo metu ir tu menesiu gaila siek tiek Na, bet jei taip nutiko, reiskia ne be priezasties taip man susikloste. Tik nesupratau ko jam reikejo, nes kaskart bunant kartu jis mane vos ne ant ranku nesiodavo, sakydavo, is kur as tokia mergina, kuri ir supranta, ir pataria. Yra ir kaip drauge, ir kaip mergina. As pati geriausia, sauniausia ir t.t. Apsikabines laikydavo ir kartodavo. Man net prisiminus sirdis sudreba, kai kartodavo, kad myliu myliu tave, kad dziaugiasi, kad mane rado, kad as va butent tokia jo gyvenime esu pirmoji. As nesuprantu, ko jiems truksta Per gera irgi nebuvau, viska su saiku, bet tikrai stengiausi buti ta viena is geresniu ) Va del tokiu prisiminimu, kurie tikraja to zodzio prasme man knisa gyvenima, neina nei pamirsti, nei ju apspjauti…
Pabūsiu bambeklė ir parašysiu ne į temą. Rašot anonimu, tam, kad pažįstami neatpažintų, o, pavyzdžiui, paskaitę istoriją neatpažins?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
