Niekada negalvojau, kad cia prisireiks parasyti ir paklausyti visai svetimu zmoniu nuomoniu. Bet, kaip sakoma, viskam buna pirmas kartas (anonimas, nes turiu cia pazistamu – pagalvos, kad visai protelis pavaziavo). O istorija tokia, niekuo neipatinga(isskyrus mane), bet vis delto mano istorija… Draugavau su vaikinu, pradraugavom kelis menesiukus, bet tikrai spejau isimyleti, uzteko ir tu menesiu keliu kazkodel… Labai retai, kada zmogu isileidziu i sirdi, taigi cia buvo mano antroji meile, o kodel ji sitaip isiziurejau – nezinau. Esam suauge protingi zmones, na bent as galvojau, kad jis toks Budavo siokiu tokiu ale pykciu, nesusipratimu ir t.t.,bet musu draugyste buvo grazi, puoselejau ja,nes tas zmogus dar dabar man isliko labai brangus. Isvaziavau i uzsieni, keletai savaiciu,atostogauti. Pries man isvykstant pasisakem, kad mylim vienas kita, kad pasitikim vienas kitu, kad grisiu bus labai viskas ‘fainai’, ramino mane, kad rami atostogauciau ir bendrausim internetu.(tarp kitko jis man pirmasis prisipazino, kad myli). Na kagi, po savaites sulaukiu sms, kad jis man nieko nebejaucia, Na, tiesiog jo nuomone mums nepakeliui. As uz beveik dvieju tukstanciu km, iki grizimo buvo like dar nemazai, as atostogauju ir gaunu tokia zinia. Galvojau, plaukus nusirausiu, nes net negaliu paziureti i akis ir paklausti, ar man tikrai nieko nebejaucia. Aisku, atostogos buvo pacios baisiausios, nezinojau kur ilysti, niekas nebedomino, kaip tik grizti atgal. Ten budama issizliumbiau, sudeliojau mintis, nurimau ir grizau. Izvelgiau ir gera puse, kad ten budama nurimau, nekeliau scenu, viska apgalvotai padariau, maniau, kad cia grizus viska iskesiu ramiai. Nuo to laiko mes nebebendraujam visiskai. Nusprendziau, kad iseisiu ir tyliai sirdutej lauksiu, o vdrug jis atsikvoses! Bet as klydau manydama, kad cia busiu rami, nes kasdien negaliu susitaikyti su tuo.. Sunku tyleti, sunku nebandyti kazko daryti(bet kodel man?), nerandu sau vietos, begu is namu, nes juose sededama isproteciau, apsimetineju, kad man viskas yra gerai, sypsausi placia sypsena, nors grizus namo i jo ruba isikniaubus verkiu kaip maza mergaite.. Kaip, panos, pragyventi sita skausma? Kaip sau padeti? Atrodo ir taip esu stipri, neleidziu sau depresuoti, bet vistiek paluztu, rankos svyra, atrodo nieko nebenoriu. Kiekviena ryta galvoju, kad va siandien bus kitokia diena, bet artejant vakarui… O gal stengtis del savo meiles? Galbut bandyti? Jau atrodo esu pasirinkusi tylu isejima, bet minciu galvoj pilna, tik spek mastyti

Nepykit, kad neisejo trumpai parasyti, bet noris svetimu nuomoniu sulaukti