Skaudi tema. Padeda draugai, ir ypač tikėjimas, kad tai praeis. Tačiau labiausiai sau gali padėti tik tu pati. Kažkaip surasti savy vidinės stiprybės visa tai išgyventi. Ir žinoma nesėdėti ir nežiūrėti į vieną tašką, kažko imtis. Išsiverkti draugams ant peties, jei nėra galimybės tai bent pasipasakok kad ir internetu. Man labiausiai padėjo mano draugas, kuris man atvėrė akis ir įrodė, kad viską pernelyg sureikšminu. Man net nereikia ilgai išbūti su žmogum, kad jau būtų be galo sunku jį paleist. Bet anksčiau ar vėliau su tuo susigyvenama. Aišku, niekas nepaneigs, kad geriausias vaistas – laikas. Vis ig prisiminsi jį, tačiau galbūt jau su šypsena, ir nebebus taip skaudu. Galų gale atsiras ir kitas žmogutis, kuris suteiks naujų vilčių, svarbiausia, tikėk tuo. Ir prisimink frazę, kad baisiausia yra ne prarasti vaikiną, o per jį prarasti save… Stiprybės Tau, išgyvensi tai, visos tai išgyvenam.
