Vienas ryskiausiu prisiminimu kai dar darzeli lankiau, mama man nupirko brangia lele, o as ja visa su mamos nagu lakais isdaziau, net ausis. Tai mama kai pamate, net apsiverke (turbut iki tol ne viena daikta savo sugadinau). Tai vis tas vaizdas kyla pries akis – mama stovi darzelyje atsiremusi i palange, laiko mano ta lele ir katik mane apsaukusi verkia.
Kitas prisiminimas irgi is darzelio, is kurio budama gal 5-eriu metu pabegau. Labai nenorejau pokaituko eiti, pasakiau auklytej, kad einu i tualeta ir dar su savim diiiideli triusi pliusini issinesiau, nes “taip reikia”. Nuejau, apsirengiau kazkaip ir isejau. Gerai, kad bent kelia zinojau ir gyvenau netoli. Bet niekad nepamirsiu to zalio zaporoziecio, kuris pravaziavo, kai man pereit gatve kazkaip paciai reikejo. Ir dar pasiseke, kad mama buvo namie. Nors tuo metu namie ir dirbo, bet nezinosi, kada galejo iseiti. O tetis pasakojo, kad brolis irgi is darzelio buvo pabeges. Sako, ziuriu sau pro langa, ir kazkoks berniukas, einantis pro sali, uzkliuvo uz akiu. Sake kai susivoke bego vytis, nes jau brolis buvo seniai pro namus praejes, pamirso matyt kur gyvena
