Eini ir eik, domėtis visada gali tuo, daug metų mokslo, su studentais nesiskaito (kaip ne kas trečiam aukšte VU MF), tokie žodžiai kaip fiziologija, Žlabys, biochemija, farmakologija daug kam tapę keiksmažodžiais, pirmi treji metai juodas arimas, jei nesimokysi ar šiaip tau objektyviai kas nors blogai bus ir nesimokysi, iškart už borto, balta varna etc.. Esmė ta, jog iki tol, kai visi sakė, jog reiks daug mokytis, supratau, bet kai pati patekau, supratau, kad nieko nesupratau.. Jei į mokamą netyčia pakliūsi – metai 10 štukų kainuos, dekanatas su studentais nesiskaito, tos trys ten dirbančios gali psichologinę traumą įvaryt (neperdedu), jei, pvz., pažymą dėl perlaikymo egzo išduoda griežtai tik dieną prieš, o egzas šeštadienį (perlaikymas), 5dienį nepriima studentų, išėjau negalėdama liautis verkus.. Ir taip dažnokai ten verkiau.. Teisybės kaip ir visur nėr, kažkur užkliūni, kažkas nepatinka, bandai aiškintis, tave nusodina ir tiek. Šešerius metus atsimokai, gauni tą magistrą, su kuriuo daktaru nebūsi, į rezidentūrą vietų gerookai mažiau nei norinčių, lemia viską ne tik pažymiai ir motyvacinis, o pažintys. Ir nebūtinai pateksi ten, kr nori, pateksi ten, kur išeis (statistiniu atveju). Nori tarkim kur nors Santorose dirbti – pažintys.. ir pan. Tai čia man taip, turėjusiai problemų, esu akademinėse, nuo rudens vėl ketvirtam kurse. Jei tiesiog ari kaip darbinis arklys, myli visą mediciną ir kali nesustodamas – problemų gal ir neturėtų būti. Kiek teko matyti praktikoje – labai nuo gydytojo priklauso, vieni atsipūtę ir jiems viskas, pacientai irgi dzin, kiti širdį atiduos ir nuoširdžiai džiaugsis padėję.. Lt valstybinėse ligoninėse tikrai nėra saldu dirbti, o jei dar poliklinikoje.. Nežinia, kokias reformas Andriukaitis įves.. Ir t.t. ir pan, Tai mano asmeninė nuomonė.
