O aš tikiu. Galbūt dėl religinio auklėjimo, bet stengiuosi nemąstyti postmoderniai: mano smegenys geba suvokti viską, net mirtį. Netikiu, jog esame tik mėsos ir kaulų darinys, be sielos, be kažkokio aukštesnio komponento materialiame kūne. Manau, jog būtent dabar, technologijų pasaulyje, esame didesni tamsuoliai dvasine prasme nei viduramžių ar urvų gyventojai, ir nebesugebame jausti ryšio tarp savęs ir to, kas mus sutvėrė ir valdo (Dievas ar dar kažkokia tai aukštesnė jėga). Man patiko Livingstono “Žuvėdros” idėja, jog su kiekvienu nugyventu gyvenimu patenkame vis į aukštesnį lygį, kol pasiekiame viršūnę. Tai tarsi gyvenimais kopti laiptine piramide
Ir dar: neretai bedieviai paskutinę gyvenimo valandą ima šauktis Dievo, nes visgi ilgaamžė krikščioniška kultūra per giliai įsišaknijusi mūsų mentalitete ir jei galime neigti Dievą gyvendami, mirštant Dievo ieškome, nes visgi giliai širdyje tikime pomirtiniu gyvenimu ir jo trokštame.
