taip jau yra, kad zmogus negali samoningai suvokti, jog jo esybe gali isnykti. Neiseina to suvokt ir viskas. Tai todel ir yra kuriamos visokios teorijos.. Rojus ir pragaras, atgimimas ir pan.

Kraupiai kazkaip skamba, kad viskas tiesiog ims ir baigsis

Ištikro tai manau būna taip, priklauso nuo nuotaikos kokioje miršti, jei miršti prastoje nuotaikoje, tai pomirtinis gyvenimas tęsiasi pačią blogiausią viso tavo pragyvento gyvenimo dieną ir taip visą amžinybę, o jei miršti linksmas, tai grįžti į tą dieną kur buvo linksmiausia diena gyvenime ir joje gyveni, darai tą patį per tapatį.

Kiekvienas turi uždirbtą karmą,žmogus reinkarnuojasi. Ir kiekvienam gyvenime atidirbinėja karmą.

man irgi kazkas sake,kad kas patiria vienu zingsniu iki mirsties,buna labai viskas sviesu,grazu,ziauuuriai gera,euforija,ir kai vel gryzti i gyvenima,daug tokiu yra,kad laukia,kol istirko mirs,kad galetu jausti tapati,nieks nerupi,tiesiog gera.

Kaip tik anadien su drauge snekejom apie pomirtini gyvenima,tai irgi manau,kad busim vel zmones su naujais gyvenimais,arba i kokiais gyvunelais busim

Nu tai va. Zmogus, kaip egzistuojanti butybe, negali suvokti saves kitaip. Todel ir prisigalvojam. bet kas cia zino, gal kazkas ir buna.. stengiuos negalvot apie tai ir gyvent sia diena, nes kai numiriu, busiu numirus, niekas tada juk jau nerupes

Vienas iš tų klausimų į kuriuos protingiausia atsakyti “nežinau”