Kas vyksta po mirties?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labai dažnai mąstau apie tai, kas gi atsitinka po mirties? Ar viskas taip ir baigiasi, ar yra pomirtinis gyvenimas? Manau tikrai įdomi tema ir atsiras norinčių padiskutuoti
Aš esu labai stipriai įsitikinusi, kad po mirties mes vėl gyvename iš naujo. Galbūt kitu žmogumi,o gal būt ir tuo pačiu.
Kažkaip kiek susidūriau su mirštančiais, ypač su tais, kurie nuo vėžio mirė, nesimatė tos euforijos, toli gražu
Aš netikiu jokiais pomirtiniais gyvenimais, jokiom šviesom, jokiai tuneliais, man tai tiesiog fantazijos, gali net artimiausias žmogus tai man pasakoti, nu netikiu, išvis esu bedievė turbūt, mane gaima deginti ant laužo Aš tikiu realybe. Kūną suskaido pirmiausia stambūs skaidytojai kartu su bakterijomis, vėliau smulkesni ir vėl su tom pačiom bakterijom ir t.t. Kol lieka kauliukai, o po n metų ir jų liekanos.
O po mirties jei žmogus kremutas buvo, tai tie peleai taip ir būna.
Viskas, jau deginkit ;D
kas svarbiausia,nu NEI VIENAS juk zmogus,negali issaiskinti,kaip ten issikruju yra numirus. juk nebuvo nei vieno tokio,kad numiri ir prisikeli po kurio laiko,kad galetu papasakot kaip ten kAS
kiek zmoniu tiek ir nuomoniu, o as manau mes kai iseisim tai ir suzinosim ps netikiu reinkarnavimusi
Manau viskas tuo ir užsibaige…
man čia labai įdomi tema
..ir kai pagalvoju,kad vis tiek vieną dieną viskas baigsis,taip ir norisi nugyvent šį gyvenimą kaip tik svajoju..
man atrodo,realiausios dvi galimybes: mirsti,ir nevyksta NIEKO…tamsa…
arba kitas gyvenimas kitu zmogumi…
bet vel gi..visos suzinosim kaip ten kas,bet gaila tada jau bus viskas..:/
kazkaip net liūdna būtų pagalvot apie gyvenimą kitu zmogumi…atrodo labai NEĮTIKĖTINA…
as skaiciau alfoj ar kur ,buvo kazkada parasyta,kaip mazas berniukas 4metu yra is kito gyvenimo, jis viska mato kaip buvo anksciau,..savo ankstesnius tevus,seses, o dbar nauji jo tevai,kazkas tokio.
bandau dabar rasti ta straipsni
paskaitau tokias temas ir suprantu kaip noriu gyvent ,o aplink vien netektys ,tiek daug beprasmiškų mirčių kurios atima jaunus žmones.. Baisu ir į gatvę išeit ,sunku suvokt kad nei vienas nesam apsaugoti nuo nelaimių
nu bet alfa tiket,ka zinau
aš irgi esu mačiusi laidą ‘neįtikėtini faktai’ ar kaip ten vadinasi,kurioje pasakojo apie tą berniuką jis nukrito nuo olos,ir pamatė ‘šviesą tunelio gale’, t.y. tada jis iš naujo gimė kitu žmogumi. Būdamas labai mažas pradėjo šnekėti apie buvusią šeimą,apie jų namus ir t.t. Po to berniuko tėvai surado jo šeimą,tačiau jie buvo seniai mirę, rado namus,kurie atitiko mažo vaiko pasakojimus. Žodžiu,super laida! O aš pati tikiu,kad mirštame ir atgimstame kitu žmogumi.
daba reiks melstis,kad kitam gyvenime nebuciau afrikos vaikelis,kuris is bado mirs brrr
Mane apima baime pagalvojus, kad tikrai kazkada viskas uzsibaigs, manes nebebus. Nelabai tikiu pomirtiniu gyvenimu, todel atrodo, kad tiesiog bus tamsa, tai labiausiai ir gasdina. Galbut lengviau tiems, kurie tikrai tiki pomirtiniu gyvenimu ir Dievu, gal ne taip baisu numirt. Trumpai tariant didziule baime apie tai pagalvojus.
O aš tikiu. Galbūt dėl religinio auklėjimo, bet stengiuosi nemąstyti postmoderniai: mano smegenys geba suvokti viską, net mirtį. Netikiu, jog esame tik mėsos ir kaulų darinys, be sielos, be kažkokio aukštesnio komponento materialiame kūne. Manau, jog būtent dabar, technologijų pasaulyje, esame didesni tamsuoliai dvasine prasme nei viduramžių ar urvų gyventojai, ir nebesugebame jausti ryšio tarp savęs ir to, kas mus sutvėrė ir valdo (Dievas ar dar kažkokia tai aukštesnė jėga). Man patiko Livingstono “Žuvėdros” idėja, jog su kiekvienu nugyventu gyvenimu patenkame vis į aukštesnį lygį, kol pasiekiame viršūnę. Tai tarsi gyvenimais kopti laiptine piramide
Ir dar: neretai bedieviai paskutinę gyvenimo valandą ima šauktis Dievo, nes visgi ilgaamžė krikščioniška kultūra per giliai įsišaknijusi mūsų mentalitete ir jei galime neigti Dievą gyvendami, mirštant Dievo ieškome, nes visgi giliai širdyje tikime pomirtiniu gyvenimu ir jo trokštame.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
