Aš irgi niekuo netikiu. Manau, kad išnykstame ir tiesiog viskas, daugiau nieko nebėra ir mirę apie net negalvojame nes mūsų tiesiog nebėra, kaip sakant nėra smegenėių nėra ir sukuo pamąstyti. Anksčiau dėl tokių minčių turėjau nemažą fobiją su panikos priepuoliais, bet kažkaip paastaruoju metu jau kaip ir susitaikiau su ta mintim. Dabar net kartais pamąstau, kad gal visgi mes esam kažkas daugiau, ne vien kūno ir emocijų kratinys, mūsų sprendimams turi įtakos kažkas daugiau nei smegenys, ir galbūt mes iš tikro esam siela įkišta į štai tokį kūną ir veikianti su jo apribojimais.

aš tai tikėjau ir tikiu, kai mirė senelis nuo vėžio, tai tikrai su užlenktais į viršų lūpų kampučiais…be to mano mama buvo paprašius duot ženklą, kad kažkas egzistuoja…tai ant antro aukšto palėpės buvo putų, o ten storos lubos, betoninės, dar grindys kelios, kilimai patiesti ir tos putos, tai tos putos atsidūrė tiesiai ant karsto pirmam aukšte, reikėjo rinkt kitą dieną, kol svečiai neatėjo lankyt… Naktį viskas uždaryta buvo, o tėvai miegojo atskirai kažkodėl, nes mama matyt liūdna jautėsi, norėjo pagalvot, o tėtis netikintis, viskas jam dzin, į bažnyčią net neina, tai jam per veidą kažkas iš tamsos kai tvojo gerai, bėgo išsigandęs pas mamą…pats nesuprato kaip čia kas…bet tikrai kažkas buvo, siela tai yra tikrai yra ir knygos, kiek siela sveria ir pnš, o su tuo gyvenimu tai nežinau arba amžinai gyveni arba perskikūniji, ne veltui ir tie ekstasensai užhipnotizuoja ir žmonės mato savo ankstesnius gyvenimus kyli į aukštesnį lygį ir atperki ką blogo ankstesniam padarei, tad jei gimei toks ar anos ar tokioj ir anokioj šeimoj, vadinas šiam gyvenime esi to vertas, aš taip manau )

manau tikrai gimsti is naujo, nes kaip kitaip paaiskinti de javu jausma?

Vienas buvo. Tikriausiai neinate y bažnyčią.

O aš esu tikra, kas išnyksta viskas, nelieka jokių ten sielų ir pan., tuo labiau pomirtinių pasaulių ir reinkarnavimųsi. Bet žinau, kad mirdamas žmogus iškart mato baltą šviesą, ir viskas, kas jį liūdinio, neramino, nervino ir t.t. gyvenime, pasimiršta, ir jis pajaučią visišką ramybę, tokią, kurios gyvenime nėra jautęs. O tada.. Nieko.. Sugraužia mus kirminukai ir viskas.

Yra ir netikinčių. niekada man niekas neįrodys, kad kažkas yra prisikėlęs. kur tikri įrodymai, filmuota medžiaga, mokslininkų tikslūs faktai su įrodymais? Tada patikėsiu. Čia kaip vaikai tiki vaiduokliais, taip suaugusieji dievais ir pan. bet sutinku, tikint lengviau gyvent. žodžiu, čia tik mano nuomonė.

Kaip norėčiau, kad kokie mokslininkai tai įrodytų.. Įdomiau tada būtų.

man ir taip įdomu, nebaisu mirt kažko nepadarius, vistiek gyvensi vėl

Manau, jog mokslininkai nieko negali įrodyti apie pomirtinį gyvenimą. Žmogaus dvasia neišmatuojama formulėmis, sukurta technika, neperšviečiama rentgenu. Žinoma, kiti mokslininkai mistikai matuoja sielos svorį, sverdami žmogų jam mirštant ir po mirties, bet suvokti ,pompastiškai sakant, transcendenciją yra neįmanoma dvejais smegenų pusrutuliais, juk remiantis mokslininkų tyrimais panaudojame mažytį smegenų procentą (jei neklystu 10-12%). Galbūt po mirties mes plaukiojame kažkur tarp žemės ir kosmoso, galbūt persikūnijame į kitą žmogų, galbūt laukiame prisikėlimo kaip moko krikščionybė, galbūt mūsų sąmonė sprogsta kaip supernova ir nieko nelieka. Paprasčiausiai mano manymu tapatinti dvasią su kūnu, pavaldžiu laikui ir kirminams, yra moderno ir absurdo klaida.

Čia kurios sakote, kad kai miršti, atgimsti kitu ŽMOGUMI. Nu žinot, paprasti logikos dėsniai tam prieštarauja, nes tada žmonių būtų pastovus skaičius, veinas miršta, kitas gimsta, o dabar nei šis, nei tas…

Nežinau kas būna po mirties ir negalvoju apie tai, kam to reikia?

Žinot, aš esu giliai įsitikinusi, kad su mirtimi mes niekada nesusitiksime, nes kai mes esame šiame pasaulyje, jos čia nėra, o kai būsime kitame pasaulyje, ji bus čia.

Bandau įsivaizduot, kaip reikėtu numirt linksmai niekaip neišeina, nebent gerai kažko apsivartojus euforijoj kojas užverst

Aha, būtų neblogai numirt linksmai man už linksmumą dar svarbiau būtų numirt neskausmingai. Bijau skausmo velniškai

Tobuliausia mirtis- užmigai iš vakaro, ir viskas. Ech, bet pasvajot niekas nedraudžia