aš tai tikėjau ir tikiu, kai mirė senelis nuo vėžio, tai tikrai su užlenktais į viršų lūpų kampučiais…be to mano mama buvo paprašius duot ženklą, kad kažkas egzistuoja…tai ant antro aukšto palėpės buvo putų, o ten storos lubos, betoninės, dar grindys kelios, kilimai patiesti ir tos putos, tai tos putos atsidūrė tiesiai ant karsto pirmam aukšte, reikėjo rinkt kitą dieną, kol svečiai neatėjo lankyt… Naktį viskas uždaryta buvo, o tėvai miegojo atskirai kažkodėl, nes mama matyt liūdna jautėsi, norėjo pagalvot, o tėtis netikintis, viskas jam dzin, į bažnyčią net neina, tai jam per veidą kažkas iš tamsos kai tvojo gerai, bėgo išsigandęs pas mamą…pats nesuprato kaip čia kas…bet tikrai kažkas buvo, siela tai yra tikrai yra ir knygos, kiek siela sveria ir pnš, o su tuo gyvenimu tai nežinau arba amžinai gyveni arba perskikūniji, ne veltui ir tie ekstasensai užhipnotizuoja ir žmonės mato savo ankstesnius gyvenimus kyli į aukštesnį lygį ir atperki ką blogo ankstesniam padarei, tad jei gimei toks ar anos ar tokioj ir anokioj šeimoj, vadinas šiam gyvenime esi to vertas, aš taip manau )
