Manau, jog mokslininkai nieko negali įrodyti apie pomirtinį gyvenimą. Žmogaus dvasia neišmatuojama formulėmis, sukurta technika, neperšviečiama rentgenu. Žinoma, kiti mokslininkai mistikai matuoja sielos svorį, sverdami žmogų jam mirštant ir po mirties, bet suvokti ,pompastiškai sakant, transcendenciją yra neįmanoma dvejais smegenų pusrutuliais, juk remiantis mokslininkų tyrimais panaudojame mažytį smegenų procentą (jei neklystu 10-12%). Galbūt po mirties mes plaukiojame kažkur tarp žemės ir kosmoso, galbūt persikūnijame į kitą žmogų, galbūt laukiame prisikėlimo kaip moko krikščionybė, galbūt mūsų sąmonė sprogsta kaip supernova ir nieko nelieka. Paprasčiausiai mano manymu tapatinti dvasią su kūnu, pavaldžiu laikui ir kirminams, yra moderno ir absurdo klaida.
