Po mirties, jei kūnas nekremuojamas, jis po kelerių metų suyra. Jei nepalaidoja labai greitai, kūnas nerandamas ir sau sėkmingai voliojasi kur nors gamtoje, tai tada jis suyra į druskas, skysčius ir dujas dėl bakterijų ir paties kūno fermentų veiklos. Puvimui įtakos turi daugybė skirtingų faktorių – temparatūra, drėgmė, amžius, priešmirtinės ligos.
Šiaip aš esu už tai, kad kūnai būtų deginami, kitaip tariant, kremuojami. Žemėje gyviems trūksta vietos, o čia dar mirusieji nori turėti savo lopinėlį. Užtenka tų pelenų, kuriuos pasemia krematoriumo darbuotojas.
O šiaip gyvenimo po mirties nėra, nes kūnas nebefunkcionuoja. O tikėjimus apie visokius gyvenimus gimdo baimė mirti. Tie, kurie tokios baimės neturi, neturi ir tikėjimo apie pomirtinius gyvenimus.
