Pasipasakosiu (durne išvadinsit)…
Na man neseniai su sveikata ne kažkas buvo… Taigi aš sau ramiai miegu ir jaučiu, kad prabundu. atsikeliu iš lovos, bet jaučiuosi lengvesnė už plunksną, atrodo visai masės neturėčiau… Žiūriu už lango ant stogo (pas mane iš karto už lango tas stogelis kur įėjimas į namą) sėdi vaikinas (a le hare krishna stiliaus) ir groja būgneliu kojas sukryžiavęs. Bet langas jis už lango. Ir tiesiog nusišypsojo. Supratau, kad jis kažkuo ypatingas… Na einu toliau (greičiau skrendu) į pirmą aukštą (iš antro) ir ten vienas kitas žmogus vaikšto (irgi be masės, be svorio, be garso), o už lango labai daug įvairiausių žmonių, bet jie visi kažkuo įdomūs, kitokie. Dar pamačiau senelį nueinantį (jis miręs) tik kažkodėl nepasivijau jo (negalėjau iš namo išeiti). Ir viena mergina kitą pus lango sako man “prisidėk prie mūsų”, aš tokia jau einu link durų, bet sunkiai einasi, kažkas traukia atgal ir tada kita mergina sako “arba pagyvenk dar, jei nori” ir tada jau visiškai pilnai supratusi kas vyksta vos ne bėgte nubėgau į lovą (kurioje mačiau save gulinčia) ir atsiguliau (grįžau į kūną)… Tada prabudau, apsižvalgiau ir pasijaučiau žiauriai išsekusi ir užmigau…
Na čia buvo labai sutrumpinta versija…
Taigi visi tie žmonės, tai buvo sielos… Visi jie buvo mirę, įvairaus amžiaus… Daug maž laimingi, bet su tam tikru ilgesiu… Kiek supratau, tai gali pasirinkti ar pasilikti žemėje ar keliauti į dangų, bet kas tam danguje tai taip ir nesuvokiau… Man rodos dangus, tai tiesiog išnykimas… Na tada visai išnyksti (gal ir ne), o jei pasilieki, tai niekada nebematysi saulės šviesos, gyvensi naktį. Tokio kaip pragaro nėra. Po mirties kiekvienas supranta savo klaidas ir jų gailisi… Bet po mirties kiekvienas randa ir savotišką laimę…
Papasakojau tai močiutei, tai sako gal tu nuo kūno toli nenuklysk
Šiaip visada mane kankino šitas po mirtinio gyvenimo klausimas, bet kažkaip niekada netikėjau tuo kas sakoma (na aš niekada netikiu kol pati to nepatiriu, neįsitikinu)… Tiesiog būdavo, kad jaučiu, kad ne viena kambary ar ne viena einu gatve (visada sutemus)… Na ir pamačiau, kad jie tarp mūsų, kad mus saugo Kaip ir sakiau kiekvienas pasirenka savo laimę Na tie angelai sargai, tai yra paprasti žmonės
Tai va čia buvo trumpai ką aš supratau, ką pajutau Dabar galėčiau į daugelį klausimų atsakyti Tai turbūt viena geriausių patirčių mano gyvenime
Kaip ir sakiau durne išvadinsit
