Neprisimenu saves nei akmens amziuje, nei viduramziais, net kai gimiau 1988 metais saves nesuvokiau o apie save prisiminti pradejau gal nuo 4 metuku, kai mano smegenys pradejo veikti taip, kad save suvokciau kaip asmeni, kaip as. Vienas klausimas tik, kodel siame sitmetyje, kodel tokioje seimoje, kodel su tokiais dziaugsmais ir vargais, ir kodel buten tokio charakterio ir gyvenimo budu kovoju su savo gyvenimu.
Rasau kovoju, nes mes nesamoningai kovojame uz savo egzistencija kiekviena minute: kvepuojame, valgome , susigalvojame gyvenimo malonumu, kad nenumirtume, neprisimintume, kad mirsime. Arba apie tai, kad musu sukurto kuno nebebus, o prie jo tikrai prisirisome ( savizudziai neprisirisa, jie kiancia pvz kad turi kazkokiu fiziniu trukumu, del to negali gyventi visuomeneje, buvo psichologiskai ar fiziskai isniekinti arba apskritai gyvena, ne taip kaip noretu, vis nesiseka del to pavargsta nuo savo kuno ir gyvenimo todel nuzudo ji o ne save), del to gaila, kad jo nebeliks, kad taip ilgai isdirbti santykiai su mylimais zmonemis nueis suniui ant uodegos ir t.t.
Taigi Mes gyvename Smegenyse, musu psichika, sukurtas mano asmuo, skausmas, mirtis, priklauso nuo mazo organo. Impulsas kuris persiduoda i kitus organus. Bijau mirties kaip ir jus visi, atejome vieni i si pasauli visi dziaugesi, mus cackino maziukus, iseisime vieni, niekas uz rankos nenuves i roju, visi verks, liudes musu savojo as isnikimo.
O pagalvojus kiek zmoniu dar negime, bet jie egzistuoja planuose, arba turejo gimti ir vaikscioti gatvese tarp musu, turejo buti kazkieno vaikai, tureti profesija, gyvenimo tiklsu, gal tai butu buve jusu antrosios puses, kuriu jus nesekmingai nerandate. Vel smegenys vercia mastyti. Vat is tu ismastymu ir atsirado filosofijos, religijos, sektos ir t.t, kurios mums aiskina kaip bus po mirties, nors niekas nezino.
