Aš visada pomirtinio gyvenimo nebuvimą argumentuoju tokiu principu: ar atsimenate kas buvo 1758? Arba 1554? Ką jautėte, kai buvo tie metai? Nieko. Net žodis “nieko” yra per didelis apsakyti tą jausmą ką tuo metu jautėte, kai jūsų nebuvo. Esu tikra,kad kai mirsime bus lygiai toks pats “nieko” jausmas. Nes jūsų nebus. Kaip nebuvo jokio jausmo prieš jums gimstant, taip nebus ir jums mirus.
Manau, žmonės tiki pomirtiniu gyvenimu, nes daug lengviau susitaikyti su mirtimi kai žinai, kad po mirties tu dar kažkur egzistuosi. Nesvarbu kur. Ar kažkokioje paralelėje, ar danguje, ar Žemėje, ar kitoje materijoje. Man pačiai baisu pagalvoti, kad ateis diena, kai negalėsiu nieko daryti, kam dabar turiu didžiausią dovaną. Nueit nusišikt yra didelė dovana, nes kai numirsiu, net to padaryt negalėsiu. Kad paliksiu šitą planetą ir į ją daugiau niekada niekada nesugrįšiu. NET jeigu neva ir egzistuoja reinkarnacija, tai, bet kokiu atveju, vis vien nebūsiu aš. Ta pati aš, kuri mėgsta važinėtis be tikslo troleibusais, slapta žvilgčioti į gražius vaikinus, raudonuoti atsistojus kalbėti prieš grupiokus, bei daryti daug įvairiausių dalykų. Man dar tik 20, bet aš žinau, kad apytiksliai man liko gyventi apie 40-50 metų, ir tai yra tiek nedaug…Tai beprotiškai nedaug ir man dėl to labai baisu, kad praėjus tiems metams viskas bus baigta. Nieko nematysiu, nieko nepaliesiu, nežinosiu kas atsitiks su Žeme, kas naujo bus sukurta. Iš tiesų tokia tema mane labai paskatina gyventi ir nešvaistyti laiko, nes jo be galo nedaug.
