Nežinau nežinau, viskas taip painu, atrodo, jog manyje du velniukai kovoja… dvi nuomonės… ir nežinau prie kurios pasilikti…
Galbūt dėl to kalta monotonija, kuri dabar atlieka didelį vaidmenį mano ir vaikino santykiuose… kiekvieną dieną tas pats, panaši veikla, tie patys, kasdieniai pokalbiai… tuo labiau, kad mano vaikinas pradėjo vengti savo draugų, norėdamas daugiau laiko praleisti su manimi, ir mes, atrodo, lyg du uždaryti narve paukštukai…
nemanau, jog pajėgčiau priimti drastišką sprendimą (kalbu apie išsiskyrimą) ir tikrai nemanau, kad noriu to. Bet kad reikia kažką keisti, tai faktas.
Esu dar jauna, galbūt, dar neišsilakčiusi, gal tai praeis, gal tik užplūdo tos mintys ir tiek… bet kaip mane jos nervina…
galbūt kas nors susidūrėte su tokia situacija, galbūt ir jums taip yra buvę… norėtųsi išgirsti, ar tos mintys laikinos, ar man verta labiau susimąstyti apie savo gyvenimą, net nežinau, man gal reikia spyrio į šikną, gal man reikia, kad mane apšauktumėt ,,savanaude, egoiste ir pan.“. gal tuomet aš atsipeikėčiau…
jei netingite, pasidalinkite savo įžvalgomis, labai laukkiu jūsų nuomonių, pirmą kartą kažkam taip atvirai išssipasakojau, pasakiau viską, kas ant širdies guli aišku, gaila, kad neišeina visko rišliai nupasakoti, nes ta būsena mano dabar tokia klaiki, tiek daug abejonių, baimių… net nežinau… vėl tas nežinau…
AČIŪ MERGINOS, JEI NEPATINGĖSITE IR PASKAITYSITE MANO SAPALIOJIMUS LAUKIU NUOMONIŲ
p.s. norėtųsi daugiau patarimų iš patirties turinčių merginų, tų, kurios žino, jog nebūna saldžios meilės, be abejonių, pykčio ar visokių kitų negerumų…
