netinginciom skaityti
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos. Žinot tą jausmą, kuomet galvoje didžiulė sumaištis ir nežinai kas dėl jos kaltas. Tuomet pradedi kaltinti blogą orą, miego trūkumą ar tiesiog save. Nežinau kito būdo kaip panaikinti tą sumaištį galvoje, žinau tik viena geriausią būdą – išsikalbėjimą. Taip, iš tiesų aš turiu kam išsikalbėti, bet žinau, kad nebus kam manęs suprasti… Žinau savo drauges labai gerai ir jos manęs tiesiog nesupras… (na nežinau, galbūt ir klystu). Bet kadangi jau šiame forume esu sena narė, todėl pirmiausia pasipasakosiu jums, nes žinau, jog čia greit galima sulaukti palaikymo, įžvalgių komentarų, kritikos ir šiaip daug protingų minčių. Na žodžiu, einu iš karto prie esmės, jau gana didelę įžangą padariau
Tema – mano meilės reikalai, aš ir mano vaikinas.
Vakar šventėmė kartu su jo draugais, jo namuose. Labai dažnas atvejis, jog jei vienas iš mūsų yra ganėtinai girtas, mes susipykstame. Ne išimtis ir vakar. Iš tikro, neėmiau to į galvą, nes tokie pykčiai dažni ir laikini. Tačiau šiandien mano galvoje zuja milijonas minčių… Galbūt dėl to, kad vaikinas visą dieną ignoruoja mane, gal dėl to į galvą lenda visokios mintys…. Pirmiausia, aš nežinau ko noriu toliau. Savo vaikiną myliu, na bent jau manau, kad taip yra, noriu su juo sieti savo ateitį, nes jis labai geras, rūpestingas, mylintis, prie jo esu visiškai laisva, nesuvaržyta. Aš matau, kaip jis mane myli, ir šiek tiek jaučiuosi kalta, nes mano manymu, aš jam per mažai savo meilės parodau… na bet ties čia nesiplėtosiu. Prieš sutinkat jį, aš gyvenau gana laisvą gyvenimą. Bendravau ne su vienu vaikinu, neturėjau dar nei karto ilgalaikių santykių (dabar su juo aš 1 metus, tai man – rekordas), niekada nemėgau monotonijos, man patikdavo ,,vienkartiniai“ santykiai, nes taip gi – įdomiau. Bet kartu, žinoma, norėjosi pastovumo, norėjosi vieno mylimo žmogaus, norėjosi kažkam išsipasakoti savo visas bėdas, jaustis saugiai, mylimai… Sutikus jį, maniau, kad taip ir bus. Bet šiandien pradėjau galvoti apie senus laikus, nugrimzdau į prisiminimus, kuomet labai laiminga jausdavausi vieną vakarą leisdama laiką su vienu, kitą vakarą su kitu vaikinu.(nieko neprisigalvokite ir nelaikykite manęs kū*va, aš dar nekalta). Taip malonu prisimini tą jaudulį, prieš susitinkant su kuo nors, su ilgesiu galvoju apie tuos laikus, kuomet kiekvienas susitikimas atnešdavo daug staigmenų, niekas nebuvo nuspėjama, buvau laisva, nepriklausoma.
Nežinau nežinau, viskas taip painu, atrodo, jog manyje du velniukai kovoja… dvi nuomonės… ir nežinau prie kurios pasilikti…
Galbūt dėl to kalta monotonija, kuri dabar atlieka didelį vaidmenį mano ir vaikino santykiuose… kiekvieną dieną tas pats, panaši veikla, tie patys, kasdieniai pokalbiai… tuo labiau, kad mano vaikinas pradėjo vengti savo draugų, norėdamas daugiau laiko praleisti su manimi, ir mes, atrodo, lyg du uždaryti narve paukštukai…
nemanau, jog pajėgčiau priimti drastišką sprendimą (kalbu apie išsiskyrimą) ir tikrai nemanau, kad noriu to. Bet kad reikia kažką keisti, tai faktas.
Esu dar jauna, galbūt, dar neišsilakčiusi, gal tai praeis, gal tik užplūdo tos mintys ir tiek… bet kaip mane jos nervina…
galbūt kas nors susidūrėte su tokia situacija, galbūt ir jums taip yra buvę… norėtųsi išgirsti, ar tos mintys laikinos, ar man verta labiau susimąstyti apie savo gyvenimą, net nežinau, man gal reikia spyrio į šikną, gal man reikia, kad mane apšauktumėt ,,savanaude, egoiste ir pan.“. gal tuomet aš atsipeikėčiau…
jei netingite, pasidalinkite savo įžvalgomis, labai laukkiu jūsų nuomonių, pirmą kartą kažkam taip atvirai išssipasakojau, pasakiau viską, kas ant širdies guli aišku, gaila, kad neišeina visko rišliai nupasakoti, nes ta būsena mano dabar tokia klaiki, tiek daug abejonių, baimių… net nežinau… vėl tas nežinau…
AČIŪ MERGINOS, JEI NEPATINGĖSITE IR PASKAITYSITE MANO SAPALIOJIMUS LAUKIU NUOMONIŲ
p.s. norėtųsi daugiau patarimų iš patirties turinčių merginų, tų, kurios žino, jog nebūna saldžios meilės, be abejonių, pykčio ar visokių kitų negerumų…
op
Kaip suprasti: draugauji su vaikinu 1 metus, o dar esi nekalta? Galbut tai ir yra jusu pykciu priezastis? Be sekso ir man tiek laiko draugaut atsibostu. Nebent tu esi dar labai jauna, tada cia viskas aisku ir suprantama.
na manau aš tam dar per jauna. man 18, vaikinui 20.
Kaip tik laiks, vaks.
tai norit pasakyt, kad visos tos mintys, vien dėl sekso trūkumo?
Na taip, dėl monotonijos tai pritariu… Tai tikrai išgelbėtų nuo jos…
Bet nežinau, kažkaip sunku galvoti, kad visos abejonės, vien dėl to…
Mes draugaujam jau kelis metus. Ir mane aplanko tokios mintys, bet užtenka prisimint išsiskyrimą – va tada supratau, ko galiu netekt.
Sugalvokit kažką naujo su draugu, nepatariu ‘išsilakstymų’ visų. Dabar turi mylintį ir gerbiantį žmogų šalia. Tai yra pasakiškas jausmas, palyginus su tuo noru vis kažką naujo patirti, tikrai.
Nu tikrai ne dėl to, būna ir poroms, kuriose seksas vyrauja. ;D
Labai normalios sapaliones. Tu tokia jaunute, dar vaikutis geraja prasme. Ir tikrai dar ne laikas apsistoti ties vien tik vienu zmogumi. Reikia pastoviai bendrauti, plesti ir keisti akirati. Aisku kad nuobodumas ateina i santykius. Tada reikia sugalvoti ir pakeisti kasdienybe. Arba biskiuka nutolti. Kad vel issiilgti. Kad vel noreti buti kartu. 🙂 butinai pasibuk tik su draugemis. Be vaikino. Mum moterims tai labai naudinga:-)
Kažkaip gera darosi, skaitant jūsų pasisakymus įdomu sulaukti jūsų nuomonių, įvairių, pritariu manau kiekvienai, sakot visišką tiesą…
Na taip, Jūsų metai kaip ir viską paaiškina. Nelaikas tokiu metu jau save vienam žmogui pasiskirti. Aš rimto draugo užsimaniau tik 22 metų, nes iki tol jis man būtų tik trukdęs Sulaukiau 24 ir viskas normaliai, nors minčių apie praeitą gyvenimą vistiek kyla, bet man tai beveik netrukdo
aš jau dabar neįsivaizduoju savęs, paskirto tik vienam žmogui… Manau tai natūralu, ypač atkreipiant dėmesį į amžių. Tačiau nenoriu savo tokiomis abejonėmis skaudinti kitus žmones, jau vieną kartą esu pasimokiusi, kad neverta tempti laiko ilgiau, kad neverta tikėtis didelių permainų ar stebuklų…
šiandien dar radau vieną mintį, atrodo, lyg ji būtų skirta būtent man…
Viena didžiausių kvailysčių gyvenime yra nuolat daryti tą patį ir kaskart tikėtis vis kitokių rezultatų.
(Albert Einstein)
kai pirmą kartą pasimylėsit, tai monotonijos nebebus, nes norėsi dar ir dar, o vaikino tau išvis bus negana absoliučiai šiaip ar taip esi neišsilaksčiusi, tai tie santykiai kažkada vis tiek baigsis, nes esi nerami dabar, o nuo to sėslaus gyvenimo tau kažkada tikrai norėsis išsilaisvinti, vertybės per dieną nepasikeis, jei norėjai lakstyti, tai norėsi vėliau dar labiau. čia tik tau spręsti, tu nori, kad jis būtų tavo pirmas, ar tai nori perleisti kitam.
jam 20m ir jau metus laukia-pagarba . manau vertink ka turi, nes kai prarasi gali labai stipriai gailetis, zinoma jei tu jam jauti daugiau nei tik simpatija. o jis tave fiziskai traukia?
taip, tikrai traukia. Tiesiog šiuo metu, baimė pirmam kartui yra didesnė negu noras
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
