Aš siūlyčiau kol kas neversti savęs per prievartą imituoti gero, linksmo ar laimingo gyvenimo. Manyčiau kurį laiką turėtumėte pabūti viena, nors daug kas šaukia, jog tokiu atveju būtina kur nors lėkti su draugais, dalyvauti renginiuose, koncertuose, neleisti sau pabūti vienai, bet. Aš to nepatarčiau. Mat tai viskas bus per prievartą ir tik dar labiau jus išsękins. Kol kas pabūkite kurį laiką su savimi, viena. Dažnai ateis savigrauža, ašaros, vienatvė, bet tą laiką išbūkite su savimi. Tokiu metu tam tikri pašaliniai kartais net trukdo, mat pradeda duoti entuziastingus patarimus ir neišgyvena kartu su kenčiančiu žmogumi, nelabai supranta jo situacijos arba jos neišgyvena.
Kai atsibūsite su savimi, ateis rutina kuri jums pradės pabosti. Gal atsibos vilkėti tuos pačius drabužius, gal atsibos nieko neveikti, arba veikti tą patį per tą patį, ką buvote įprate daryti su saviškiu per tuos 8 metus. Tada jau galitpabandyt pamažu veikti kažką nauja, kažką, gal kas neprimintų jums buvusio gyvenimo, arba bent jau tarp tos senos veiklos įtarpti naujų šakų. Gal būt lankyti kokį diskusijų būrelį (net nežinau kaip tai vadinasi), gal su kokia pažįstama kas savaite nueiti į kavinę užsisakyti vis kitokios kavos.
Bus labai sunku pamiršti žmogų su kuriuo susigyvenot per tiek metų, bet, pasižiūrėkite į vienišas 40metes, tai joms kur kas mažiau šansų kažką susirasti, o jums 26, po velniais, aprašėte save it susiraukšlėjusią senutę. Jusų dar labai daug laukia prieš akis.. Iš tiesų, be galo daug. Svarbiausia, kad tuo metu kol būsite su savimi, jums atsibostų nieko neveikti ir pasiilgtumėte kažko šviežio, o ne priprastumėte ir nieko neveiktumėte iki tol, kol atsipeikėsite ir pamatysite, kad jums jau 40 ir kad jau iš tiesų išvaistėte daug laiko.
