Na, mano istorija, kur kas rimtesne buvo, bet ivyko taip, kad po beveik 4 metu draugystes pasake, kad panoro skirtis, o tai nerodau demesio, daug dirbu, pervargus ir t.t., supykau labai, net nesiaiskinau su juo sito sprendimo. Gyveno pas mane, tai issikrauste, bet paskui kazkaip praejus nervams dar bandziau ji susigrazinti, lindau kazkiek i akis, kol paskui pati atsitokejau, kad nafik, man jo nereikia, esu verta geresnio. O kai lindau i akis, tai siaubas, elgesi su manimi slyksciai, skaudindavo labai, verkdavau naktimis, neuzmigdavau, visa tai truko net 2 menesius. Labai iskaudino. Po dar 2 menesiu, dar per Kaledas kaip tik paskambino, pasake, jog mane labai myli, suklydo ir dar tuoktis nori su manimi. Ir kad mato mus ir senucius, einancius gatve ir panasiai. Pffff, isklausiau ji, labai pykau, kad taip iskaudino mane ir tiesiog pasakiau, kad nieko nebus, nezadu su tokiu, atsiprasant, lopu, kuriam taip ir rupejau buti kartu. Dar lindo daznai i akis, bet viena karta pasiunciau, o kita karta atsiliepe mano dabartinis vaikinas ir jis atsikniso. Aj, dar atsiminiau, kad bandydamas i save atkreipti demesi, bande minimaliai grasinti, nepamenu kuo, bet labai issigandau, tai nakti skambinejau tevams i uzsieni, draugams ir dar likusiai seimai Lietuvoje, kad jeigu dingsiu, tai kaltas jis. Dar budavo, kad atlekdavo iki namu, tipo pasiimt kazka, bet visus kartus ismeciau is namu. Slyksti as, kai skyriuosi.. Nenori, nebuk. Kazkaip labai savigarba mano pazeide jo toks elgesys, geriausiai pas tokius negrizti. O tai butu sunku pamirsti, kad norejo palikti.
