Ankščiau, iki mokyklos baigimo buvau visiška intravertė. Bijodavau kalbėt su žmonėm, net su nuosavais broliais sugebėdavau išlementi per pakalbius tik “mhm” ir “aha”, prieš einant pvz. pas gydytoją būdavo baisus stresas, mintyse kartodavau sau ką turėsiu sakyt ir t.t., ir bet kur kitur būdavo tikra tragedija jeigu žinodavau, kad man reikės kažką kalbėt. Bet baigiau mokyklą, pasikeitė aplinka, įstojau mokytis į meno kritiką, kur jau be kalbėjimo niekaip, ir prasilaužiau dabar nebėra išvis jokių kompleksų, bendrauju su visais laisvai, nebijau kažko svetimam pasakyt, kad ir labai “riebaus” dabar žymiai lengviau viskas pasidarė, taip kad manau čia laiko klausimas visada yra, tik reikia dirbti su savimi..
(nežinomas) (archyvas)
