Autore, ir aš išsiskyriau su pirmąją meile tokiom pat aplinkybėm..ne SMS, tačiau paskutiniai skausmingi pokalbiai vis tik buvo telefonu..man buvo 18, jam irgi. Pradraugavom 1,5 metų, buvom vienas kitam pirmi mylimieji ir buvom neišskiriami. Įstojau į kitą miestą, kurį laiką dar prieš tai vaikščiojom ant įtempto lyno – konfliktavom, taikėmės, vėl konfliktavom..ir po kiek laiko: “baigiam”. Nors prieš kelias dienas buvom atsisveikinę kaip įprastai: su apsikabinimais, bučiniais ir šiltais žodžiais. Žmogus neturėjo stiprybės paaiškinti, kodėl priėmė tokį sprendimą. Dabar, po aštuonerių metų galvoju, kad gal taip ir geriau. Prireikė daug laiko, kad suvokčiau, tada išsigydyčiau, tada atleisčiau. Nepamiršiu veikiausiai niekada. Bet ar būčiau galėjusi būti su vyru, kuris neturi nei trupinio vyriškumo? Žinoma, ne. Kitoms jis skirtas, ne man, žinančiai, kas esu ir ką noriu matyti šalia savęs.
Miela autore, bus dar visko ir tikrai čia tik pirmas, bet ne paskutinis kartas. Gal neguodžiu, bet sakau tiesą. Išsigydysit, eisit pirmyn, atsiras nauji žmonės, būsit mylima kitų ir pati mylėsit . Niekas nevyksta veltui. Gal ir geriau, kad toks pliuškis pasitraukė iš jūsų gyvenimo sąlyginai anksti. Linkiu stiprybės Jei bus liūdna ar reikės tvirto žodžio, galit man parašyti į AŽ
