Mieloji, manau, kad reta mergina nebuvo patyrusi šio didelio, (tą akimirką atrodančio) skausmo. Aš esu ne išimtis. Pradraugavau su žmogumi šiek tiek daugiau nei tu – 2,5 metų. Pykomės, skyrėmės n kartų ir vis dėl tos pačios priežasties – kad mat, jaunikaitis manęs nebemyli. Praėjus kokiai savaitei vėl pamildavo ir tai tęsėsi maždaug pusę metų, kol jis pats padėjo tašką mūsų santykiams. O, beje, prieš jau galutines skyrybas, toji savaitė buvo išties, galima drąsiai vadinti, tobula. Buvome lyg per naują vienas kitą įsimylėję. Nepaleido manęs jis iš glėbio… Na, ir praėjo tos dienos… Gavau taipogi tik SMS žinutę – “Nebemyliu tavęs, skiriamės”. Stogas čiuožė, nemiegojau naktimis, verkiau, apie maistą net pagalvoti negalėjau, o mes dar klasiokai buvome! Matydavau, kaip jis lįsdavo prie kitų merginų, kartą pamačiau ir bebučiuojantį jį kažkokią nepilnametę Ir, galiu pasakyti, kad viskas praėjo, kai susiradau kitą žmogų, kurį pamilau dar stipriau, nei tą, kuris man sudaužė širdį. Žinoma… Galbūt neguos, kad praėjo nemažai laiko, kol atsigavau ir galėjau kažką pamilti, bet iš kitos pusės pagalvok – juk ir tu galėsi kažką pamilti, nors dabar galvoji kitaip (tuo momentu, po skyrybų, aš taip pat galvojau, kad nieko nemylėsiu daugiau).
Patarsiu tik vieną – manau, jis dar siūlys taikytis. Nes, pagal viską, vaikinas tikrai vaikiškas… Bet tu neatleisk, nes tokie dalykai tęsis ir tęsis. Pradėk naują gyvenimą (žinau, sunku dabar tai būtų padaryti, bet reikia). Paleisk tą stuobrį, ir lauk žmogaus, kuris tave mylės nuoširdžiai Laikykis. Parašyk man į AŽ, jei sunku – visada padėsiu
