siuo metu mylimos veiklos neturiu. kaip jau minejau, dingo kazkur ir pasitikejimas savimi, kadangi neturiu plotmes kur save realizuoti, o tai, ka megdavau veikti, pora kartu susimovus, dabar ir to nedarau, nes tiesiog kyla tik blogi prisiminimai. i viska labai jautriai reaguoju. pvz pazadu atvykti i darbo pokalbi, o nenuvykstu nes pramiegu. galbut tai nesamoninga reakcija i tai, kad tiesiog biju bandyti? nebezinau. pvz dabar, turiu vaziuoti i miesta kai kuriu reikalu tvarkyti, bet nevaziuoju, o guliu lovoje, ir greiciausiai tuoj snausti pradesiu. taip beprasmiskai viskas atrodo, tiesiog atrodo paprasciausias zingsnis kazka padaryti kainuoja tiek daug pastangu… ir nerandu kas mane motyvuotu… o aplink kiti bendraamziai jau ir tvirtinasi gyvenime, ir darbus susirade, o as tokia stovinti vietje jauciuosi, pasimetusi, net nezinau kad gyvenime noriu veikti, nieko nezinau… kreipiu demesi tik i save, nesvarbu jei ir iskaudinu kita, svarbu ne mane kitas iskaudino. nebezinau kaip iseiti is sios busenos, bet jau pradeda darytis tikrai sunku….
