Hm. Nežinau, ką patarti, bet labai tave suprantu. Pasitaiko mano gyvenime tokių žmonių (studijų metu – taip pat), o iki šiandien ir su vienu iš darbdavių taip yra. Nesu labai nedrąsi, moku už save pastovėti, savo darbus išmanau, kalbu konkrečiai, bet gal jo bendravimo tonas (kažkoks provokatyvus), gal pati „poza“, bet kas kartą susitikdama nervinuosi kaip pradinukė, rankos dreba, sakinį sunku suregzti. Žodžiu – sveiku protu nesuvokiama situacija ir reakcija (su simpatijomis čia nieko bendro nėra). Tai kaip ir rašiau – nežinau, ką patarti. Savęs įtikinėjimas ir racionalus situacijos įvertinimas nepadeda.
O, dar prisiminiau dėstytoją, prie kurio rausavau ir irgi rankos drebėdavo. Labai gražus vyras buvo.
Visiška nevykėle pasijaučiau čia parašiusi.
