visiems kartais norisi pabūti vieniems: nebežinai nei kam, nei kodėl esi ir ar nori kad taip toliau būtų. Bet, pasiryžusi pagyventi kurį laiką atskirai, jūs turit tuomet priimti ir riziką, jog jūsų mylimasis gali ir nesulaukti jūsų. Tuomet priekaištauti galėsit tik pati sau. Siūlau kompromisą: vienuolynai priima svečius, t.y. žmones, kuriems reikia pabūti vienumoje ( kaip jie sako – dykumoje). Nuvažiuokit – nebūtina lankyti pamaldas, melstis nuo ryto iki vakaro. Bet per tris vienatvės ir atsikyrimo dienas, būtų galima labai daug ką suprasti ir pajausti. O jūsų mylimasis nesijaustų atstumtas. Pagalvokit, jei jūsų draugas jums pasakytų : -inai ką, pagyvenam atskirai, aš nežinau ko noriu. Nežinau kaip jums, bet man iš karto į galvą ateitų mintis, jog nesu mylima ir santykiams ateina galas. Nepalikit savo draugo nežinioje. Kiekvienas nori būti saugus ir užtikrintas, jūs paliktumėt vaikiną nežinioje: gal grįšit, o gal nuspręsit, kad vienai jums geriau. Juk nenorit skaudinti savo mylimojo? O dėl draugo pasakymo “aš tave palaikysiu, kad ir ką nuspręstum” – palaikys, bet kaip pats elgsis naujoje situacijoje – nežinia.
