Manau, ne visada lengva susirasti megstama darba. Tai itakoja daugelis dalyku: zinios, patirtis, (ne)noras tobuleti, gyvenama vieta (mazeniame miestelyje gali nebuti tokios darbo pasiulos, o ne visi linke keisti gyvenama vieta del darbo), pasitikejimas savimi, sugebejimas save pateikti darbdaviui. Musu visuomene, sakyciau, gana sustabarejusi, bijo permainu, tad uzsisedi vienoj vietoj, nors ir ne taip megstamoj. Ne visada zmogus turi galimybe sedeti ir laukti, kol atsiras jo pageidaujama darbo vieta, nes reikia is kazko gyventi. O isidarbine ne visi ryztasi mesti jau turima darba del naujai pasiulyto, norisi stabilumo. As pati irgi svajoju apie tam tikra darba, nors esu baigusi visiskai kita specialybe. Is dalies tikiu, kad galeciau dirbti ta darba, nes turiu siek tiek patirties toje srityje (minimalios), atitikciau daugeli keliamu reikalavimu, todel atrodo, kad neisiu dirbti kitur. Bet kai ateis laikas rimtoms darbo paieskoms (kolkas auginu vaikus), gali buti taip, kad dziaugsiuosi gavusi bet kokia darba, nes gyvenu provincijoje. Nors neapsiriboju tik savo vietove, esu nusiteikus darbo paieskoms 50-60km spinduliu nuo namu gyvenimas parodys, ar busiu is tu laiminguju, dirbanciu savo svajoniu darba nors net neabejoju, kad zmonems, dirbantys megiama darba, gali buti daug geresni darbuotojai uz tuos, kuriems tas darbas neidomus ir eina i ji per prievarta.
Ir dar, ne visada zmogus zino, ko nori, kol nepabando padirbeti vienur ar kitur, todel atsiduria ten, kur sirdziai ne tauip jau ir miela… Kai stojau i universiteta, neabejojau savo pasirinkimu, o ji baigus isidarbinau tokioje srityje, apie kuria tiesiog net nepagalvojau, kad tokia egzistuoja. Ir to uzteko, kad uzsikabinciau. Tai buvo darbas, i kuri ejau su sypsena ir tikraja to zodzio prasme laukiau, kada vel prasides nauja darbo diena dabar tvirtai zinau, ko noriu, o tai, ko mokiausi, visiskai nublanko…
