O lėkt negaliu. Jei tik pareiškiu kažkokias teises, pirmiausia iškoneveikia, žemina, draugams, kaimynams pašiepia, pabrėždamas, koks pats šaunuolis, pinigus uždirba, aš nieko nedarau, sėdžiu namie ir štai kokia žiežula dar. Po to, jei tebesilaikau pozicijos, žinoma nekalbadieniai tęsiasi, pareiškiau šiuo metu, kad gaminimas neįeina į mano pareigas, nes nėra užmokesčio, už stogą virš galvos ir maistą atidirbu per tas tris dienas kai jis atima iš manęs galimybę dirbti ir prižiūriu vaiką. Prie viso to jis man dar grasins atimt vaika, drįsta pareikšt, kad LT jis už darželį mokės, ir maždaug to užtenka, o kad mes čia tai nieko nereiškia. Dar prie viso to grasins kad atims vaika. Kai ateis savaitgalis, jis sugalvos ką nors, kad pasijustų vyriškesnis ir tam kad mane įskaudint, išlėks tarkim su kokiais draugeliais ir negrįš pernakt. Tada grįžęs meilinsis, prisiekinės viskuo, verks, prašys, atsiprašinės ir aš jam jei atleisiu, nes eiti nėra kur, tai vis vien niekas nepasikeis, gal tą dieną tik grįš su gelėm, dar pasakys kad norėjo nupirkt kvepalų ar dar ko, bet nežinojo ar patiks man ir taip špygą ir matysi… Nepasitenkinimas iš mano pusės nedings ir aš vis griežiu ir giržiu dantim ir užburtas ratas be galo.
Pati rašau ir nesuprantu kaip aš su juo gyvenu. Nežinau kokiu būdų jis vis dar sugeba mane užliūliuoti, kad myli. Bandžiau išbegt, tai neimanoma atsigint – persekioja, maldauja, argumentuoja, kad atimu tėva iš vaiko, ardau šeimą. Jaučiuosi kalta..
