nu gyvenime nesu bjauraus charakterio..esu rami, jei pykstu daigtu nelauzau..be kas liecia santykius…tai esu karsto budo…reaguoju irgi kaip “psiche”…jei kazkas nepatinka,raukaus, iskeliu scenas baisiausias… maniskis kantrus…dazniausiai nereaguoja kai psyhuoju..tada tas mane dar labiau isiutina , kad nekreipia demesio… aisku po visu tokiu savo issisokimu, labai gailiuos… tada atsaldau saviski, nebenori jis nei prisiglaust, nei kazko lovoj…ir tai mane labai liudina…tai labai pradejau su savim kovot.. vis pagalvodavau, kad jis tokios merginos nenusipelne, noriu but jam pati geriausia, isivaizduoju save jo vietoj… ir tai dazniausiai man padeda…daugiau savyje ramybes atradau, kai supratau, kad nenoriu jo prarast del kazkokiu nesamoningu pykciu del nieko… tada pries pradedant oziuotis, sustoju akimirka kaip sakant, pasikalbu su savim, apzvelgiu visa situacija is salies, ir tada suprantu, kad neverta, ir neverta vien del saves, del savo sveikatos, nes didelis stresavimas kenkia …tai tiek,reik cia biski psichologiskai su svim pakovot..nelengva,ir greit viskas nevyksta…bet geriau kovot su tuo, negu jau kazkam negero yvykus, ir sukretus tave, duotu spyri.. bet tai gali but jau per velu. tad mielosios branginkim ka turim, ypac jei antroji puse myli ir gerbia )))
