Nelabai yra ką patarti, galiu tik užjausti Aš pati esu netekus dviejų labai artimų žmonių per vienerių metų laikotarpį. Prireikė beveik šešerių metų, kad atsitiesčiau. Tik šiemet vėl pradėjau laukti Kalėdų. Jaučiu, kad gyvenimas eina toliau. Iki tol jis buvo kažkoks sustojęs. Kas keisčiausia, kad beveik negalvodavau apie juos ir beveik neprisimindavau, bet beveik kiekvieną naktį sapnuodavau. Tarsi jie grįžta namo, aš apsidžiaugiu, kad jie gyvi, negaliu tuo patikėti, bendraujam, kalbamės…Tada pabundu ir suprantu, kad tik sapnavau Labai kaltinau save dėl jų mirties, kaip ir dėl to, kad daug ko nepadariau, nepasakiau, ką galėjau. Prireikė daug laiko, kad sau atleisčiau ir suprasčiau, kad toks buvo jų likimas, kurį daugiau susikūrė jie patys, o ne aš. Nors gal ir dabar iki galo nesuvokiu, kad jie mirę. Jei galvočiau apie tai, nepakelčiau to. Aš tiesiog visada jaučiu juos šalia. Mano suvokimas apie Visatą yra toks, kad mirusieji neišnyksta, o tik pakeičia formą. Manau, kad jie visada yra šalia mūsų. Jaučiu tai Ir man nuo to ramiau. O dėl to noro nupirkti kažką tam žmogui… Neseniai pamačiau turguje tokį daiktą, kuris jam idealiai tiktų. Ir suvirpėjo širdis – reikia nupirkti! Tada prisiminiau, kad jo nebėra. Neturiu kam pirkti Ir tai jau tiek metų praėjus. Ranka nekyla išmesti kai kurių rūbų, nors daugelį išmetėm jau su šeima… Ir po to prisisapnavo sapnas, kad mano artimieji grįžta namo ir neturi net kuo apsirengti, nes viskas išmesta… Taigi… Reikės daug laiko, ir vis tiek nepavyks iki galo su tuo susigyventi. Bet taip jau yra. Yra dalykų, po kurių lieka toks tuščias tarpas, kurio niekas negali užpildyti. Tiesiog išmoksti su tuo gyventi. Ir, kaip nekeista, visai laimingai gyventi. Prisimeni tuos išėjusius žmones ir dėkoji Dievui, kad turėjai tokį gražų ir laimingą gyvenimo laiką su jais. Dėkoji jiems, kad buvo šalia Ir tebėra. Aš tikiu, kad jie šalia. Nes visada jaučiu tai Linkiu jums stiprybės ir laimingo gyvenimo, jis tikrai dar sugrįš
