(nežinomas) (archyvas)
Mano tėtis mirė prieš beveik dvejus metus, ir tik neseniai pradėjau suvokti, jog jo jau nebėra. Vis bandžiau blokuoti tas mintis, netikėti, kad jo nebeturiu, vis bandžiau kažkaip apsigauti, kad išvažiavo kažkur, nes ir taip pakankamai retai bendraudavom, toli vienas nuo kito gyvenom. Dar taip sutapo, kad prie karsto su naujagime ant rankų teko stovėt… Ir aplink visi blablabla šnabždasi, jog ”vienas atėjo, kitas išėjo”. Žiauriai sunku. Tik dabar tas suvokimas atėjo, kad nebepamatysiu jau tėčio, ir dabar prie kapo nuėjus išsižliumbiu tiek, kad regis kibirus priverkčiau – visus dvejus metus smegenys atsisakę buvo priimti tą informaciją…
