Vajej, užjaučiu

Nepadėjo praktiškai niekas, išskyrus laiką ir pokalbius su kitais žmonėmis. Nesvarbu, kad buvo depresija, nesvarbu, kad dieną naktį verki, bet nusiraminti padėjo tik laikas, o nepalūžti – kiti žmonės.

Užjaučiu ir linkiu stiprybės.

Man vakar buvo metines… praejo dveji metai kai mano mama mire taip pat nuo vezio laaaabai uzjauciu tave… rasyk man asmeniskai, jei noresi daugiau pasneket. p.s. as ir dabar dar kartais atrodo negaliu patiket, kad nebepamatysiu jos daugiau…

Ačiū labai už užuojautą.

Uzuojauta!

Gali visada su mama mintyse pakalbeti,pasipasakoti.

Nera fizinio kuno,bet siela tai gyva kaip tai kvailai beskambettu.

Laikykis

Pries metus palaidojau teti, jis mire nuo vezio taip pat. Isgyvenau isitverusi draugui i paranke, labai sunku buvo o ir yra, daznai noriu jam paskambinti isgirst jo balsa, bet kai pagalvoju niekas nevyksta veltui, tikriausiai mano tetis mire ir taip uzleido vieta naujai gyvybei, nes kai bus praeje lygiai metai ir kelios savaites po jo mirties, as supuosiu rankose dukryte. Visalaik jo ilgiuosi, kartais kai mama manes nepalaiko nesupranta, noretusi pakalbet su teciu tai darau mintyse arba pas ji kapinese.. Labiausiai padejo draugas.

uzuojauta..mano mamos kaip nebera jau 3 metai, bet iki dabar dar netikiu tuo.. Laikykis..

Ir gal sakysit kad man vaidenssi ar saviitaiga, bet pvz vakar buvo labai liudna tikrai dusioj toks sunkumas, kai taip buna paziuriu per langa ir dazniausiai atskrenda pauksciukas koks taip suprantu kad tetis visad yra salia manes.

Aš tikiu, kad mama mane saugos iš aukščiau.

O dar aš atsigimiau į mamą, mūsų panašumas neapsakomas.

Uzuojauta.Padeda tik laikas.

Tikrai saugos visa jusu seima, melskites uz ja kad jai ten butu lengviau, juk vezys labai iskankina zmogu, dabar jai lengviau ir neverkit per daug, sako tai pasunkina ju kelione. Prisiminkit dziugias akimirkas kurias praleidot kartu, nes jau nieko nepakeisit kad verksit ir liudesit, mama to tikrai nebutu norejusi.

Stiprybės… Ne tas pats, bet greitai bus du metai, kai nebeturiu močiutės. Buvo sunku, kad atitrūkčiau pasinėriau į paskaitų užduotus darbus, tuo metu jų buvo nemažai. Stengiausi galvoti, kad ji niekur nedingo (jos siela), tik išsilaisvino iš kenčiančio (sergančio) kūno, kartais truputį padėdavo nusiraminti. Tokiais momentais man labai norisi kurti (rašyti ar piešti), išreikšti skausmą, šalinti iš vidaus. Tą reikia tiesiog išgyventi, išlaukti. Išmokti gyventi be to žmogaus šalia.

Mano tėtis mirė prieš beveik dvejus metus, ir tik neseniai pradėjau suvokti, jog jo jau nebėra. Vis bandžiau blokuoti tas mintis, netikėti, kad jo nebeturiu, vis bandžiau kažkaip apsigauti, kad išvažiavo kažkur, nes ir taip pakankamai retai bendraudavom, toli vienas nuo kito gyvenom. Dar taip sutapo, kad prie karsto su naujagime ant rankų teko stovėt… Ir aplink visi blablabla šnabždasi, jog ”vienas atėjo, kitas išėjo”. Žiauriai sunku. Tik dabar tas suvokimas atėjo, kad nebepamatysiu jau tėčio, ir dabar prie kapo nuėjus išsižliumbiu tiek, kad regis kibirus priverkčiau – visus dvejus metus smegenys atsisakę buvo priimti tą informaciją…

Ačiū visoms už užuojautą ir istorijas.