artimo netektis
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kaip ištvėrėte artimo žmogaus netektį? Kokia veikla užsiiminėjot,kad užsimiršti? Vakar ryte mirė mano mama, deja, ji pralaimėjo kovą su vėžiu. Vakar beveik visą dieną praverkiau, kai rinkau jos kvepalus,papuošalus iš namų.Iki šiol negaliu patikėti, kad jos nebėra, kad nebeturėsiu kam skambinti ir klausti,kaip išvalyti dėmę ar kad patartų dėl santykių su vyru. Nes esu tik vienintelis vaikas. Likom dviese su tėvu.
Papasakokit savo istoriją.
Labai užjaučiu
Laikykis.
Užjaučiu be galo…
Padės tik laikas. Kartais mes taip ir nesusitaikome su tuo, kad nebėra brangiausių žmonių šalia…
Tačiau noriu pasakyti tik vieną, kai mes mirštame, mirtis būna tik fiziniam kūnui. O siela viską girdi. Viską mato. Tikrai labai sunku mirusiajam matyti kaip jo gedime ir tai be galo sunku ir mums, išgyventi netektį. Tačiau patarimas vienas, kalbėkis su mama garsiai, prašyk, kad ji ateitų pas tave per sapnus. Nors ji tikrai pas tave yra ir dabar, šalia tavęs, tik tu to nematai, nes žmonės neturintys tam tikros Dievo dovanos to matyti ir nemato, bet sapnuose gali aiškiai susitikti ir bendrauti.
Taip kad atsimink, ji tikrai šalia tavęs, tu su ja susitiksi, tik laiko klausimas kada.
Laikykitės, tik laikas padės susitaikyti su šia mintimi;/ labai liūdna, kai taip nutinka:/ sapnais dažnai ateis pas Jus mamytė, taip ir lauksite, kad ateitų naktis ir sapnuotumėte kaip su ja bendraujate..
Turit tai išgyventi. O mamą atsiminkit tik gražiai, galvokit tik apie smagias akimirkas su ja, džiaukitės, kad teko tai patirti.
Užjaučiu ir stiprybės
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
