(nežinomas) (archyvas)
Buvau 13, mirė mano Tėtis, ilgai šnekėjau su vienuoliu, ir jis man pasakė taip: neverk praradus, o pasidžiauk ir didžiuokis turėjus. Tai mane guodžia iki šiol, todėl iki šiol daug kalbu apie Tėtį, mudviejų nuotykius ir pan.. Šį pavasarį mirė Tetušis (taip vadinom Senelį) verkiau vieną, nes nenorėjau, kad mamai būtų sunkiau, jaučiau kaltę, kad jo nelankiau, bet laidotuvių dieną nugalėjau save ir atsisveikindama jį paglosčiau, tada užliejo begalinė ramybė, šiluma, vidinis džiaugsmas, tarsi susitaikymas.
Man išgyventi netektį padeda išėjusių sapnavimas, tarsi pabendrauju, ir man gerai, ypatingai po sapnų, kuriuose “susitinku” su Tėčiu…
