Turėjau ir aš panašią istoriją paauglystėj. Nuo 9 klasės buvau beprotiškai įsimylėjus savo brolio klasioką, plius jis buvo geras mano brolio draugas, tai matydavau jį dažnai. O kai pamatydavau… tai kojos linkdavo, širdis atrodė tuoj iš krūtinės iššoks… Iš tolo buvo matyt, kaip aš lydausi jį pamačiusi . (dabar tai juokingai atrodo). Po gal 2 metų (gal ir anksčiau, gerai, kad mano brolis moka gerai saugoti paslaptis) jis sužinojo, kad man patinka, ėmėm daugiau bendrauti, man buvo labai gera, kad TOKS vaikinas man dėmesio skiria, bet staiga jis pasakė, kad nieko nebus tarp mūsų. Buvau gal 11-okė, o jis metais vyresnis. Baigęs mokyklą išvažiavo į kitą miestą studijuoti, tai daugiau nei metus nemačiau jo. Tačiau jis metė mokslus ir grįžo atgal į mano miestą. Tada atėjo į svečius pas mano brolį, duris atidariau aš ir gavau šoką, nes stovi jis toks gražus, kurio metus jau nemačiau. Prasedėjo iki 2 val. nakties, bet pasikeitė vienas dalykas. Jo požiūris į mane. Aš jam pradėjau patikti. Pasakė, kad per tuos metus labai pasikeičiau, sumoteriškėjau. Ir nuo tada prasidėjo jo didelis dėmesys man. O mano brolis tai pastebėjo ir mane perspėjo, kad jis nėra labai geras žmogus. Aišku, aš naivi mergaitė, nepatikėjau ir pradėjau susitikinėti. (Be to, per tuos metus, po to kai pasakė kad tarp mūsų nieko nebus, man buvo labai skaudu, bet po kurio laiko pamiršau jį ir gyvenau toliau). O mano brolis buvo labai teisus, jis mane labai įskaudino ir aš jį palikau. Tai štai kaip baigiasi didelė meilė Moralas tame, kad tokius žmonės mes labai idealizuojame, bet kai mūsų svajonės pradeda pildytis, pamatom, kad tas žmogus toli gražu nėra toks idealus (O kokia meilė buvo, 4 metus alpau, bet gavau gerą pamoką )
