Būna būna taip. Va aš jau pora metų.. nėra dienos, kad nepagalvočiau. Ir žinau, kad reikia eit toliau, dairytis toliau, gyventi pirmyn, bet nei vienas dbr sutinkamas neprilygsta jam, nei vienas nemoka taip pasakyti, nei vienas neturi tokio balso, nei vienas taip nesupranta kaip jaučiasi mergina, nei su vienu nesijaučiu tokia rami ir saugi. Ir žinau, kad reikia žengt pirmyn (jis nusprendė, kad mes negalime būti kartu), bet visados yra ta viltis, kad galbūt jis sugrįš, galbūt po pusmečio, gal po metų, o gal po dešimties. Galbūt dar susitiksim. Sudėtingas dalykas tie lyčių santykiai. Sakykit ką norit, bet vistiek galioja sena kaip pasaulis taisyklė – vyras yra užkariautojas. Čia ir menas, reikia mokėti laviruoti tarp jausmų rodymo ir nepasiekiamumo, nes jei vyras pajus, kad jūs jau alpstate vien nuo jo prisilietimo, o dėl savo jausmų nebus tikras, jis gali išsigąsti, gali pagalvoti, kad meluojat, ir išvis jam neįdomi tokia, kuri jau “išsilydžius”. Palikite vyrui erdvės medžioklei, tegul jis jaučiasi nugalėtoju. Žinau, tai sunku. Aš negaliu bendrauti su žmogum, kuris man atgrasus ir negaliu atgrasiai bendrauti su žmogum, kuris man mielas. O tada tas mielas žmogus pamato, kad man jau varžteliai atsisuko ir pabėga, nes jam nebeįdomu. Tačiau man baisu girdėti, kad dauguma merginų teka už tokių, kurie joms iš pradžių visiškai nepatiko, apie kuriuos galvojo fui koks žemas, aj koks lopas ir pan. Aš neįsivaizduoju tokios santuokos. Na ir kas, vyras kad ir ant rankų nešiotų, vargu jis man būtų dėl to patrauklus. O tie nešiojimai praeina, kas tada lieka…? Netikiu pamilimais po to kai iš pradžių apie žmogų galvojo neigiamai. Esu nuomonės When you know, you know. Ir nereikia tada jokių nei pagyvenimų kartu, nei išbandymų. Jei tai tas žmogus, eisiu su juo ir per ledą, ir per ugnį, koks jis bebūtų.
Aš jau nebegaliu jo kalbinti, man jau savigarba neleidžia, per daug dariau pirmų žingsnių, gana. O tu galbūt gali jį pakalbinti kaip draugė, paklausti kaip sekasi. Pasistenk išlikti šiek tiek paslaptinga, neparodyk, kad alpsti dėl jo.
