Na, man pavyko išmąstyt tokį dalyką, kad šiais laikais jaunimas per daug idealizuoja tuos santykius. Realiai jie nėra taip gražu, kaip atrodo. Iš pradžių ten jo, rožiniai akinukai, viskas gražu ir pan, bet po to tie akinukai nukrenta ir va tada pamatai tikrąjį žmogaus veidą, kuris gali ir nelabai patikt. Santykiai turi būt. Bet jie turi būt ne kažkokia gyvenimo siekiamybė, o priemonė savirealizacijai. Mano galva, draugai yra žymiai vertingiau. Santykiai dūžta ir tu jų nebesuklijuosi. O draugai.. tu su jais gali nesimatyt savaitę, dvi, mėnesį, bet kai tau reikia, jie visada bus šalia ir jie niekur nedings. Santykiai banguoja, nėra stabilūs, o draugystė gali būt kad ir iki gyvenimo galo. Ir santykiam reikalingas tvirtas asmenybės pamatas. Be jo – niekaip.
