O kiek laiko esat porose, kad tokius melus skaičiuojat? Man pvz., visai nereikšminga atrodo, kad pirma pavalgiau, tada dantis išsivaliau, ar pirma išsivaliau dantis, tada pavalgiau, ar ten telefonas suskambėjo… na tiesiog, kai žmogus užimtas, tai kai kurių smulkmenų nesureikšmini ir gali apsirikti pasakodamas. Arba aš pati galiu apsirikti, bet tai nereiškia, kad meluoju, kad iš blogos valios, kad darau kažką bloga, tiesiog koks skirtumas, kur kada buvau, svarbu ką nuveikiau, kokius darbus nudirbau… Žinoma, atkreipiu dėmesį, jeigu kažkas nesutampa, ieškau nuoseklumo ir pan. Bet nesigilinu pernelyg į detales, nes neturiu tam laiko. Kaži, čia labai jau blogai?
Dabar kita mintis. Dėl neištikimybės. Tai yra blogis, labai blogai ir pan., to nepateisinu. Tačiau. Jeigu jau taip nutiko ir jeigu žmogus turi sąžinės, jam turėtų būti labai laaabaaai negera, turi kankintis ir pan. Tradiciškai yra sakoma, kad turi prisipažinti antrai pusei ir taškas, būti sąžiningas… Na bet galvoju… jeigu pats prisidirbai, pats kankiniesi, gailiesi ir daugiau to nenori, tai ar sąžininga savo naštą, savo nuodėmę užkrauti dar ir antrai pusei, kad ir ji kankintųsi? Juk pirmiausia tai bus antrai pusei be galo skaudu, kančia – ir nepelnyta. Prasikaltęs tarsi pasidalina savo nuodėme ir jam tampa lengviau, bet apsunkina niekuo dėtą žmogų, jam perleidžia sprendimą – kaip bus toliau.Ar taip sąžininga? O mintis tokia: jeigu prisidirbai – kankiniesi, tai ir kankinkis už tai ką padarei, ir jeigu nori toliau gyventi su antra puse, tegul ta kaltė būna už pamoką, kad reikia branginti tai ką turi.
Įdomi man ši mintis, kažkada teko ją išgirsti ir nežinau – teisinga ar ne. O kaip jums atrodo? Labai nepopuliari mintis bus?
