Mano tėčiui tas pats atsitiko prieš tris metus, irgi lb stiprus insultas iš pradžių nekalbėjo, buvo paralyžuota dešinė pusė, ligoninėje pragulėjom pusę metų, bet namo parsivežėm jau šiek tiek kalbantį, šiek tiek vaikštantį. aplamai viskas priklauso nuo to, kiek artimieji įdeda darbo, aš ligoninėje po pora valandų praleisdavau ir ryte ir vakare. taip pat viena iš didžiausių insulto ligonių problemų, kad jie nebeturi valios ir ryžto dirbti patys, reikia tiesiogine to žodžio prasme versti, reikia pasiryžti, kad ir pyks ir bus nepatenkintas, bet vistiek reikia dirbti. Aš su tėčiu dirbau tikrai daug, tai dabar jis jau pats nulipa ir užlipa į ketvirtą aukštą, namuose vaikšto vienas, galime palikti kiek tik norim laiko, deja, kalba visiškai neatsistatė, bet gyvenant kartu susišnekėti pilnai pakanka. Stiprybės ir pasiruoškit sudėtingam laikotarpiui, reikės daugiau jėgų. P.S. jeigu reikia kokio patarimo rašykit až.
